Šiandien lėktuve Antalija – Kijevas 8-erių metų berniukas apvertė popierinį puodelį su karštu gėrimu tiesiai sau ant kelių…
Jis taip garsiai šaukė, kad žmonės pašoko iš savo vietų. Bėgo skrydžio palydovės, nuo pirmųjų iki paskutinių eilių moterys į pagalbą skubėjo moterys, vyrai klausė, kuo padėti. O berniukas šaukė ir šaukė, ir prašė: tėti, tėveli, prašau, nemušk manęs. NEMUŠK.
Vaikas, kuriam taip skaudėjo, bijojo, žinojo. Žinojo, kad jį MUŠ. Už tai, kad jis apvertė puodelį. Jo balse buvo tiek nusiminimo ir baimės, kad aš, keturių vaikų mama, tiesiog apsiverkiau dėl savo bejėgiškumo.
Savo gyvenime nemačiau nieko labiau jaudinančio, kaip šis berniukas, nuogomis kojytėmis raudonomis dėmėmis, kuris ėjo paskui skrydžio palydovę, išteptas pantenoliu. Ir nieko blogesnio, kaip jo impozantiškas tėvas su akiniais auksiniais rėmeliais, kuris rėkė „ aš tau sakiau – atsargiai!“.
Prašau, nemuškite savo vaikų. Niekada. Nemuškite, jei jie padarė kažką negera, nemuškite, jei apgavo arba nenorėjo valgyti košės, nemuškite, jei gavo dvejetą, arba, jums atrodo, kad specialiai nenori suprasti matematikos. Ir tuo labiau nemuškite už vaikišką nerangumą.
Vaikai – tai meilė. Kiekvienas vaikas, pats sunkiausias vaikas, su pačiu sunkiausiu charakteriu – tai meilė.
Prašau, suraskite savyje jėgų paaiškinti, kantrybės pralaukti, švelnumo pagailėti. Suraskite savyje jėgų būti vyru, o ne skuduru, gynėju, o ne košmaru, pašnekovu, o ne amžinu oponentu.
Suraskite savyje jėgų tapti savo vaikui pačiu didžiausiu, pačiu ištikimiausiu, pačiu mylimiausiu draugu. Padarykite tai ne dėl jo. Padarykite tai dėl savęs paties.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą