Kas baisiausia krizėje?

Kas baisiausia krizėje, bet kokioje – santykių, ekonomikos ar vidutinio amžiaus – krizėje? Religija teigia, kad viena didžiausių nuodėmių yra nusiminimas, kadangi iš jos formuojasi visos kitos.

Per krizę mes prarandame tikėjimą savimi, savo galimybėmis, įgūdžiais ir tikėjimą, kad viskas susitvarkys, kad mes galime kažką nuveikti šioje srityje. Ir tampame tomis varlėmis, kurios skęsta piene. Nors kitos tuo pat metu kapstosi, kapstosi, kol nesumuša iš pieno sviesto ir neiššoka iš spąstais virtusio indo.

Pamenate krizę Amerikoje XX amžiaus pradžioje? Didžiąja Depresija ja pavadino dar ir dėl to, kad būtent žmonių depresiją buvo sudėtingiausia nugalėti.

Kai netikime, kad galime kažką pakeisti šioje konkrečioje situacijoje, mes nustojame ką nors daryti. Mes gulamės ant sofos ir laukiame pasaulio pabaigos.

O ką daryti, jeigu toji mūsų asmeninė pasaulio pabaiga nutiks ne rytoj, o po 10, 20, 50 metų? Taip ir gulėsime?

Kai netikime, kad galime kažką pakeisti santykiuose, mes paprasčiausiai jų atsisakome, kartą ir visam laikui. Mes nutraukome visas mus siejančias gijas, manydami, kad šitaip atsikratysime skausmo. Tačiau skausmo tik padaugėja. Tokios žaizdos niekada iki galo neužgyja, jų vietoje visam gyvenimui liekas randai. O kartais šios žaizdos visą gyvenimą pūliuoja ir nuodija visą organizmą.

Kai netikime, kad surasime ir realizuosime patys save, nustojame mėginti, ieškoti, bandyti. Iš anksto save palaidojame, kartu su visu savo gyvenimu. Ir tuo pat metu patyliukais pavydime tiems, kurie surado savyje drąsos būti savimi, kurie padarė tai, ką mes patys norėjome padaryti.

Kai netikime, kad sugebėsime išsikapstyti iš skolų, realizuoti savo materialius troškimus, neretai apskritai nustojame stengtis ir dirbti. Vis tiek nieko nesigaus – ir dar giliau įklimpstame į pelkę.

Aš puikiai visa tai prisimenu. Kai bankrutavome, baisiausiu dalyku tapo būtent nusiminimas ir nusivylimas. Mes nustojome bandyti grąžinti skolas, tik sunkia širdimi laukėme, kada iš mūsų viską atims. Mes liovėmės bandyti susitarti, apleidome visus projektus, užsidarėme savyje ir gailėjomės savęs. Vietoje to, kad spręstume problemas, aš susigūždavau į kamuoliuką lovoje ir verkiau, bariausi su vyru, kaltinai jį ir visą pasaulį. Ir būtent iš šios aukos būsenos buvo sunkiausia ištrūkti. Ištraukti save už plaukų, iš pelkės, kaip padarė baronas Miunhauzenas. Išsikapstyti iš savo nusivylimo ir patikėti, kad dar viskas įmanoma – ir laimė santykiuose, ir materiali gerovė, ir savirealizacija.

Tapti auka lengviausia. Nuleisti rankas – ne toks jau didelis žygdarbis. Sugriauti viską, ką sukūrei galima labai greitai. Bet ar pavyks pastatyti kažką naujo ant tų griuvėsių? Ar užteks tam jėgų?

Mes teisiname savo tingulį ir apatiją, kaltindami krizę. Nemėginame įveikti sunkumų, kartais sustojame ties nedidele kalvele ir raudame, kad nepavyks užkopti. O galima žengti vos kelis žingsnius ir atsidurti viršūnėje. Mes suklumpame lygioje vietoje ir gulime, gailimės savęs ir skundžiamės pasaulio neteisingumu, nors galima tiesiog imti ir atsistoti.

Mes iš anksto atmetame bet kokias idėjas – nieko nesigaus, juk už lango krizė. Kam mėginti kažką daryti, jeigu iškart aiškus rezultatas? Dar ir kiti žmonės padės ir paaiškins, kad dabar ne laikas, atėjo baisūs laikai, reikia apsirūpinti kruopomis ir degtukais ir slėptis.

Mes nesuteikiame nė vieno šanso savo santykiams, savo hobiui, talentams, idėjoms. Užkertame tam kelią savo nusiminimu ir neveiklumu. Ir pro šalį praeisi visa kas gera, kas galėjo mums nutikti.

Įsivaizduokite, kad ėjote keliu ir staiga suklupote, nukritote į pakelės griovį. Jeigu iš jo išliptumėte, pamatytumėte priekyje puikų namuką, ne mažiau puikų princą ar tiesiog burtų lazdelę. Visa tai laukia būtent jūsų, tačiau iš griovio jums nesimato. Visiškai. Kai ėjote keliu – aiškiai tai matėte. Tačiau kai nukritote, iškart įtikinote save, kad tai viso labo miražas ir lipti iš griovio nėra jokios prasmės. Svajonės niekur nedingo, jos vis dar laukia jūsų. Tačiau tam reikia lipti iš griovio ir jas pasiekti.

Yra puikus posakis, kuris itin aktualus per krizes: „Daryk, ką privalai, ir tegu viskas klostosi, kaip susiklostys“.

Toliau atlik savo pareigas. Toliau eik į priekį. Toliau tikėk. Toliau gyvenk. Nepasiduok. Net jeigu atrodo, kad nieko gero jau nesulauksi. Neįsmuk į nusivylimą.

Turtas iš tikrųjų – tai ne pinigai. Tiksliau, ne vien pinigai. Tai šimtai ir tūkstančių įvairių dalykų, kuriuos mes turime ir kurių neįmanoma nusipirkti už pinigus.

Pavyzdžiui?

• Akys, kuriomis mes galime matyti;
• Ausys, kuriomis galime girdėti;
• Oda, kuria jaučiame prisilietimus;
• Liežuvis, jaučiantis skonį;
• Nosis, užuodžianti kvapus;
• Rankos, kuriomis galima kažką daryti;
• Kojos, kuriomis galima vaikščioti;
• Patraukli išvaizda;
• Mes galime judėti;
• Moteriška prigimtis, kurią gavote gimusios ir ją tereikia tik atskleisti;
• Sveikata – organai savaime atlieka savo sudėtingą darbą, kol esame gyvi;
• Sąmonė, sugebėjimas save suvokti;
• Protas, priimantis sprendimus;
• Mokėjimas svajoti, planuoti, išsikelti tikslus;
• Mylimas žmogus ar netgi sutuoktinis;
• Vaikai, galbūt jau ir anūkai;
• Tėvai, net jeigu jų jau nėra šiame pasaulyje, jie vis tiek tebegyvi mūsų širdyse;
• Giminaičiai;
• Bendraminčiai;
• Draugai ir draugės;
• Mūsų charakterio lobiai;
• Tikėjimas Dievu, likimu, aukščiausiomis jėgomis;
• Emocijos ir jausmai, kurie leidžia gyventi įdomiau;
• Talentai, hobiai, pomėgiai;
• Šio pasaulio grožis – saulėtekiai, saulėlydžiai, vaivorykštė, krintantis sniegas, žvaigždės, miškai, upės, kalnai;
• Maži kasdieniai džiaugsmai – lietaus kvapas, rytinis bėgiojimas, šviežios duonos skonis, vaikų juokas;
• Kitų žmonių pagalba – netgi smulkmenose.

Štai matote, kiek jūsų gyvenime visko, ko nenusipirksi už jokius pinigus. Kokios jūs jau turtingos, net jeigu šiandien turite ne per daugiausia pinigų.

Pinigai visko neišsprendžia ir nepadaro jūsų turtingais, jeigu nemokate vertinti viso to, ką jau turite.

Šiame gyvenime daug ir džiaugsmų, ir sielvartų, tačiau mes labai dažnai tikslingai susifokusuojame ties kažkuo vienu. Galime gyventi musių gyvenimą, kai traukia tik šiukšlės ir atliekos, o galime gyventi kaip bitės ir kuopti iš gėlių nektarą.

Galime fokusuotis ties tuo, ką jau turime, o ne ties tuo, ko kol kas dar nėra. Galime jausti dėkingumą už viską, ką turime. Džiaugtis tuo, kas jau duota. Įžvelgti kas gera – žmonėse, pasaulyje, savyje, dabartinėje situacijoje. Ir tai bus jau visiškai kitas gyvenimas.

Kai krizė prasismelkia į mūsų protą ir širdį, mes susifokusuojame ties šiukšlėmis. Prarandame tikėjimą, ir tai vaisiausia, kas gali mums nutikti.

Nes šitaip prarandame ir visą savo galimą ateitį, visą tą potencialą ir talentus, ir santykius, ir resursus. Mes patys viso šito atsisakome. Štai dėl ko nusiminimas ir nusivylimas tokie baisūs, štai dėl ko jų negalima įsileisti, net jeigu žinote, kad už lango krizė, kad reikia kažko imtis. Kiekviena problema turi savus sprendimus. Reikia tik turėti drąsos juos įžvelgti ir ryžto žengti į tą pusę.

Informacijos šaltinis: seimairnamai.eu