Įdomu, ką apie tai mano vaiko teisių inspektoriai? Apie tuos vaikus, kurie po mokyklos nuo pietų būna namuose vieni, kurie daugiabučių kiemuose prazylioja iki vakaro, kurie eina į parduotuvę nusipirkti sau pavakarių. O kaip kitaip galėtų būti? Juk tėvai dirba, seneliai irgi stengiasi kuo ilgiau išsilaikyti mažuose darbeliuose. O jei jų išvis nėra? Arba, jei mama viena augina porą vaikų. Ir pareina vakare po darbo, tai argi ji gali stovėti, susirinkusi iš darželių vaikus, aikštelėse. Juk jos laukia namų ruoša, skalbinių tvarkymas, kojinių adymas, lyginimas, apsipirkimas, vakarienės ruošimas. Todėl dažnai matau septynmečius ar šešiamečius vaikštančius su mažesniaisiais savo broliais ir sesėm daugiabučių aikštelėse. Jie mokosi prižiūrėti vieni kitus.
Šiaip jau pusbrolis, gyvenantis Anglijoje, pavydi tokios mūsų vaikų laisvės. Jis laukiasi pirmojo vaikelio ir galvoja, kaip čia reikės vaikščioti nuo durų iki durų paskui vaiką iki dešimties metų. Lietuvoje jis jautėsi laisvas, nuo mažens savo miestelyje pats nueidavo į mokyklą, pats pareidavo. Nereikėjo jam jokių būrelių, nes mažame ūkelyje prie namų visad buvo ką veikti. Aš irgi stropiai paslėptą raktą nešiojau po uniforma, bet į kiemą išeidavau tik sugrįžus kuriam nors iš tėvų. Tokios mūsų vaikiškos laivės patirtys tęsiasi.
Popietinės grupės mokyklose – kainuoja, būreliai – kainuoja, ir jei šeima tik tik išlenda per visus mokesčių tinklus ir būtiniausius poreikių patenkinimus, tai popietinei vaikų priežiūrai pinigų nebelieka. Kai kalbu apie būtiniausius poreikius, galvoje turiu pieną cento ar optima ir duoną bei varškę iš tos pačios serijos. Apie sveiką maistą tiesiog nėra galimybių galvoti, perki akcijines prekes ir kas antrą savaitę džiaugies, kad gali vaikus palepinti neįperkamomis paskutinės dienos galiojimo gėrybėmis, kurias kaip paguodą gauni iš Maisto banko.
Na, gerai, jei vienas ar du vaikai auga šeimoje, juos galima dar vežioti, pasirūpinti. Bet juk mūsų valstybė norėtų augti ir mes visi norėtume, kad mums pasenus būtų kas uždirba mums pencijas.
Vyras, kaip įprastai, ryte skaitydamas dienos Evangelijos ištrauką – tą dieną buvo Luko palaiminimai – pašaukia mane ir klausia, kaip tu manai, tai mes čia prie kurių? Jaučiuosi kaip ir vargstantis, nes jau trečia diena, kai dirbu po dvylika valandų, už vaikų darželius per vasarą susikaupusią skolą vos vos sumokėjau, dabar reikės vyresniesiems vadovėliams. O tu sakai, kad jie dar nori eiti į būrelius. Ne, ne, tik vienas muzikos būrelis ir daugiau neišsimokėsim. Bet jei paskaitau Evangeliją toliau, tai kaip ir netūrėčiau priskirt savęs prie vargdienių, nes neverkiu, valgyt ką turiu, tegu ir cento maistas, niekas manęs neatstumia, bet kaip tik džiaugiasi mano darbu, niekas neniekina nei dėl mano tikėjimo (plg Lk 6, 20-26) ir šiaip myliu savo šeimą ir jaučiuosi laimingas. Tai prie vargšų save turėčiau priskirt, ar ne?
Va taip, va su tais krikščionimis, labiau juos Vyriausybė ir Seimas galėtų palaikyti, tuomet didžioji dalis valstybėje jaustumėmės palaiminti ir beveik visai gerai gyvenantys. O toliau Lukas rašo: „vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą“ ir toliau ne kokią ateitį pranašauja piniguočiams. Tarsi su užuojauta turėtume į juos žvelgti. Nepateisina Evangelija visuomenės turtinių skirtumų.
Vėl sugrįžtant prie temos apie vaikus, išmintingi žmonės pasakytų, tai kam gimdot vaikus, jei nesugebat jų prižiūrėti ir išlaikyti? Tikrai keista, bet vaikų daugiau visad gimdo ne tie, kurie galėtų jų daugiau išlaikyti. Vaikus gimdo mylintys žmonės. Ir jie tikrai norėtų oriai uždirbti, o ne kiekvienais metais varstyti socialinės paramos centro duris, kur ne visada pasitinka žvilgsnis palaikantis, suprantantis tave.
IRENA VAITKUS
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą