Šiandien rugsėjo 2-oji. Nebeliko visiems vienodų graužiančių vilnonių uniformų. Baltos pėdkelnės ir kaspinai plaukuose nebėra standartas. Visa kita – išsilaikė geriau nei Grūto eksponatai: sukrečiančiai nuobodžios kalbos, partorgus pakeitę politikai, patroniški palinkėjimai „vaikučiams“ „penketukų“, sakomi tokiu balsu it sakytų „Geras šuniukas, fu, neik artyn, nes gal turi blusų.“
Ir vaikai – jie taip pat išliko tokie pat. Nepaisant reguliariai skelbiamos apokaliptinės naujienos, kokie šiuolaikiniai vaikai blogi, beviltiškai buki, įžūlūs ir nesuvaldomi, vaikai ateina kupini jaudulio ir vilties, kad mokykloje jų laukia kažkas naujo ir įdomaus. Žvelgiu į 60-ųjų nuotraukas, į savo iš 80-ųjų, ir daugybę iš pastarojo dešimtmečio. Išplėstos akys ir vaikiškas juokas, šnabždesys, smalsumas, noras sužinoti.
Bet kaip lengva iš to nuostabos kupinomis akimis vaiko išmušti smalsumą, drąsą, savivertę. Labai lengva – o tada jokios taisyklės, jokie reikalavimai, joks griežtas tonas nebesugrąžins smalsumo ir noro patirti atradimo džiaugsmą, tikėti savimi ir kitais, mąstyti savarankiškai ir būti atviram pasauliui. Labai lengva pasiduoti norui muštruoti vaiką it kareivį, kuris turi gerbt ginklu, vykdyt komandas nemąstydamas ir pataikyti 100 iš 100.
Streikuojantiems (pagrįstai) dėl per mažų atlyginimų mokytojams kyla per didelė pagunda kovoti, kad mokiniai neturėtų per daug teisių, nors tikroji kova turėtų būti už mokyklą, kur kiekvieno – vaiko ir suaugusiojo – teisės yra gerbiamos ir nuosekliai ginamos. Mokyklą, kur kiekvienas yra saugus, o vaikas jaučia geranorišką rūpestį iš Mokytojo – žmogaus, kuris turi psichologinių žinių apie vaiko raidą, kuris kas savaitę lanko terapinę grupę, kur aptaria bendravimo su mokiniais iššūkius.
Prieš porą mėnesių rašiau vieną žiauriai sunkų straipsnį apie karo tarp mokytojų ir mokinių aukas ir galvojau, kad užtenka. Užtenka klijuoti mūsų vaikams blogio etiketes – girdėjote kada apie save išpildančias pranašystes? Taip, etiketė veikia – tai klijuokite etiketes, kad mūsų vaikai yra protingi, smalsūs, geranoriški, drąsūs ir kūrybiški.
Vaikai yra mūsų veidrodis. Jei šimtmečius visuomenė buvo išmokusi paklusti ir aklai sekti valdovą ir tironą – paklusnumas mokykloje taip pat buvo alfa ir omega. Jei mes kaip visuomenė prieš ketvirtį amžiaus subrendome mąstyti savo galvą, sukilti prieš gulagų režimą ir sukurti save iš naujo, savo laisvę, savo valstybę – tai ir mūsų vaikų savarankiškas mąstymas, drąsa ir noras kurti turi būti šiandienos mokyklos pagrindas.
Užtenka zyzti, kad mokytojo darbas yra pragaras žemėje – iki šiol negirdėjau apie prievartinę jaunuolių medžioklę į pedagoginio kalėjimą. Jei nėra pašaukimo ugdyti, auklėti savo pavyzdžiu, būti patarėju ir mentoriumi kelyje į žinias – nekankinkite vaikų ir savęs, nedarykite nuodėmės žlugdydami tose plačiai atmerktose akyse viltį. Jei turite tą norą – suremkim pečius ir kovokim už realią švietimo reformą, idėjų ir kompetencijų galima rasti nuo Unės Kaunaitės iki Ainiaus Lašo – kovokite vardan kokybiško švietimo.
Nerijus Buivydas bėgo už mokyklą, kuri siektų ugdyti laimingus vaikus saugioje ir atvirumą pasauliui vertybe laikančioje aplinkoje, už mokyklą, kur vaikas yra svarbus, reikalingas, laukiamas, gerbiamas, kur vaiko viltis atrasti „kažką naujo“ pavirstų atradimo džiaugsmu ir pasitikėjimu savimi. Ko tam reikia?
Valstybės ir visuomenės sutelktų pastangų. Pirma – adekvatus atlyginimas, ir tai yra svarbu. „Lidlo“ akcijų laukiantis žmogus negali gyventi oriai, juolab būti savimi pasitikinčiu autoritetu bręstančioms asmenybėms. Antra – pačių pedagogų proaktyvus tobulėjimas, kuriam padėti (pabrėžiu, padėti – ne už rankos nuvesti ir sukramčius žinias į burną įdėti) turi mokyklos, savivaldybės ir ŠMM. Nuolatinis sistemingas kompetencijų ugdymas, pirmiausia susijusių su vaiko raida, psichologinėmis žiniomis, inovatyviais ugdymo metodais, konstruktyviu konfliktinių situacijų sprendimu ir kitais dalykais, kurie leistų sukurti pasitikėjimu grįstą bendradarbiavimo ryšį su moksleiviu. Pedagogas nėra šiaip filologas, matematikas ar dailininkas. Pirmiausia jo užduotis yra ugdyti, mokyti, teoriškai ir praktiškai pademonstruoti, koks elgesys yra tinkamas, socialiai priimtinas, o koks – ne.
Trečia – pagalba mokytojui. Mokytojo asistentas, kuris užsiima proceso logistika ir atlaisvina mokytoją nuo techninių rūpesčių, yra vienas iš kertinių veiksnių padedant mokytojams tapti Mokytojais, gerbiamais žmonėmis, kurie gali skirti savo dėmesį ir jėgas ugdymui, o ne iškišę liežuvį lakstyti kaip barbės devyndarbės. (Nekalbėsime apie į vegetacijos stadiją perėjusius perdegusius žmones, kurie jau nei laksto, nei dirba.)
Ketvirta – paslaugų tinklas aplink mokytoją ir mokinį, nuo psichologinės pagalbos ir minėtų terapinių grupių iki sutelkto bendradarbiavimo su socialiniais darbuotojais, sprendžiant su šeima susijusius iššūkius. Laikas nustoti brėžti ribą tarp šeimos ir mokyklos. Mokykla nėra „ne prie ko“, kai turime kasmet 40 000 smurto artimoje aplinkoje atvejų, 300 per metus nužudomų vaikų ir paauglių, aukščiausią Europoje vaikų savižudybių skaičių ir 600 000 žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos. Tai tie iššūkiai, kuriuos mokykla turi matyti ir komandiškai dirbti su kitomis tarnybomis, kad vaikas mokykloje būtų pajėgus mokytis, o mokytojas taptų pavyzdžiu, kurio galbūt namie nėra.
Penkta – o ką Jūs namuose kalbate apie mokytojus? Ar sąžiningai ir geranoriškai bendraujate, bendradarbiaujate, ar mėginate suprasti mokytojo elgesio motyvus, ar gerbiate jo darbą? Ar rimtai žiūrite į vaiko namų užduotis, projektus, mokyklos renginius ir ekskursijas? Ar Jums svarbu, ko ir kaip mokosi Jūsų vaikas, ką jis gauna ir kaip dėl to jaučiasi? Ar bendradarbiaujate su mokykla – einate į talkas, padedate treniruoti mokyklos futbolo komandą, kviečiate vaiko klasę į savo darbovietę, piešiate pirmokėlių klasių dekoracijas?
Čia taip užsieny daro, pas mus ne? O kodėl? Kodėl ne? Ką Jūs matote mokykloje – tą mato ir Jūsų vaikas, kiek Jums svarbi mokykla (ne pažymiai – ne abejingas procesui aklas rezultato reikalavimas), kaip namuose kalbate apie mokytojus – taip juos ir vertina vaikas. Ir pažymiai tėra to pasekmė – vaikas mokosi iš Jūsų ar svarbu sužinoti, atrasti, ar tik išmušti iš vaiko ar iš mokytojo aukščiausią balą. Kiek prisiimate atsakomybės už savo vaidmenį mokyklos bendruomenės gyvenime – tiek ir Jūsų vaikas jos išmoksta prisiimti. Mokykla yra vieta, kur vaikai, tėvai ir mokytojai visi kartu augina asmenybes, kokias – Jums rinktis.
Noriu, kad iš nespalvotos nuotraukos žvelgiančios nevaikiškos akys, atradę mokyklos siaubą – daryk kaip visi, būk kaip visi – liktų kaip reliktas ateities kartoms, kaip priminimas to, ko nereikia ir negalima kartoti. Aš dėkinga tiems savo mokytojams, kurie sugebėjo priimti klusnumui ir prisitaikėliškumui alergišką, kolektyvizmo narvo negalėjusią pakęsti mano sielą, dėkinga mokyklai užsienyje, kuri leido man patikėti, kad gali būti kitaip, kad vaikas yra žmogus. Vieną dieną pavyks to pasiekti ir čia.
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą