NEBEREIKIA ŽAISLŲ, REIKIA ŠEIMOS

Tūkstančiai vaikų kasryt pabunda globos namuose ir pramerkia akis, vėl iki vakaro žibėsiančias viltimi galbūt jau šiandien rasti šeimą, arba… jau nieko nebesitiki. Tūkstančiai vaikų jaučiasi nereikalingi ir sirgdami ligoninėje guli vienui vieni, nes nėra žmonių, kurie juos kasdien lankytų, kaip kad lanko visa šeima tą mergaitę, gulinčią gretimoje lovoje. „Dovanos? Žaislai? O gal šeima? Įsileisi mane?“ – rašo mergaitė iš vaikų globos namų, užkopusi į didžiulės pliušinių žaislų krūvos viršūnę brolių Algirdo ir Remigijaus Gataveckų, užaugusių vaikų globos namuose, piešinyje, kurį užvakar pristatė visuomenei.

Broliai tikino, kad pliušiniai žaislai, nauji baldai ir kompiuteriai situacijos nekeičia. Tik santykis, tik ryšys, meilė ir rūpestis gali padėti vaikui pasijusti reikalingu, pamilti save ir išmokti gyventi savarankiškai. Visa tai gali suteikti šeima, kurios, deja, jokia dovana nepadeda greičiau surasti.

Brolių akcija man priminė tuos gerumo akcijų bumus prieš šv. Kalėdas. Žiūrėdami skaudžias vaikų, augančių globos namuose, istorijas, braukdami ašaras prieš televizorių ekranus, atlapojame savo pinigines, taip bent šiek tiek nuramindami sąžinę, kad padėjome, prisidėjome, pasidalinome… Nors praėjusiais metais viena iš tų akcijų vyko jau tryliktąjį kartą, buvo suaukota virš pusės milijono eurų. Ir kas galėtų pasakyti, kad lietuviai nejaučia svetimo skausmo?

Tačiau kaskart, pamačiusi šių akcijų reklamas ir įspūdingus scenos žvaigždžių pasirodymus, susimąstau, ar nebūtų vertingiau suorganizuoti tokią, kurios metu ant scenos liptų ir savo sėkmingas istorijas pasakotų šeimos, įsivaikinusios vaikus iš globos namų? Kalbu apie istorijas, kurios padrąsintų šeimas, bijančias, kad nesusidoros su iškylančiomis problemomis, kad nemokės, nesugebės auginti ne savo vaiko. Ta baimė vis priverčia žengti žingsnį atgal: „Gal ne dabar, gal vėliau…“ Neabejoju, kad sėkmingos šeimų, auginančių vaikus iš globos namų, istorijos, duotų stulbinančių rezultatų ir padėtų išsklaidyti nežinomybę, mitus ir baimę.

O ir pinigai šių akcijų metu galėtų aukojami ne žaislams, geresniems baldams ir naujiems kompiuteriams bei telefonams, o kursų ir paskaitų abejojančioms, bijančioms įsivaikinti šeimoms organizavimui. Lėšos taip pat galėtų būti skiriamos šeimų, kurios turi, kuo pasidalinti ir kaip padrąsinti, apsilankymų įvairiuose Lietuvos miestuose bei susitikimų su tais žmonėmis, kuriuos nuo įsivaikinimo atbaido baimė, įvairios abejonės ir mitai, išlaidoms padengti. Visi, kurie nors kartą yra apie tai pagalvoję, žino, kaip reikia tokio padrąsinimo. Klausimas „o kas jeigu?..“ – yra tikriausiai vienas iš pagrindinių šio plano gal kada nors ir mes įsivaikinsime palydovų.

Žinau, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija organizuoja tokius kursus, tačiau, mano žiniomis, juos gali lankyti tik tos šeimos, kurios užpildo dokumentus, taip pareikšdamos norą įsivaikinti. Tačiau aš pasigendu to pačio pirmojo laiptelio, nes dokumentus pildo jau tos šeimos, kurios jau neabejoja savo sprendimu. Tad kalbu apie atviras paskaitas, susitikimus ir kursus tiems, kurie dar nedrįsta pateikti paraiškos įsivaikinimui, nes yra girdėję daugiau blogų, nei sėkmingų istorijų, o vos tik prasitarę artimiesiems apie šį norą, sulaukia gąsdinimų ir mitų lavinos. Tokie kursai taip pat būtų ypač vertingi nepažįstantiems šeimos, kuri yra įsivaikinusi, ir nežino, į ką kreiptis, nežino, kas galėtų pasidalinti asmenine patirtimi, papasakoti apie sunkumus ir problemas, kurias įveikė, apie tai, kas juos padrąsino, kodėl nesigaili padarę šį sprendimą, kokios akimirkos buvo pačios sunkiausios ir kaip jas išgyveno, įveikė visi drauge. Galų gale, pasidalintų tuo, kas jiems suteikia džiaugsmo.

Tikiu, kad atsirastų tokių šeimų, kurios užliptų ant scenos ir paskatintų žmones surasti savyje drąsos rinktis ne paprasčiausią kelią – finansinę auką keturioliktus metus iš eilės, – o tą, kurio daug kas bijo, – atverti savo namų duris tam, kuris apie buvimą reikalingu ir mylimu svajoja kiekvieną rytą, vos tik pramerkęs akis.

Jokiu būdu nesakau, kad tos akcijos, kviečiančios aukoti pinigus, yra blogis – išties dar yra vaikų namų, kuriems finansinė parama yra labai reikalinga. Tačiau jeigu svajojame apie „Lietuvą be vaikų namų“, laikas kur kas didesnį dėmesį skirti tam, kad atsirastų kuo daugiau šeimų, norinčių paaukoti ne pinigų, o savo meilę ir rūpestį.

Šis klausimas vertas ne tik fragmentiško dėmesio, ne tik gražių politikų kalbų, ne tik kelių akcijų per metus, nes nors tie pinigai ir padeda palengvinti vaikų buitį, tačiau nesumažina ten augančiųjų skaičiaus. Manau, šis klausimas liečia mus visus – ir valstybės institucijas, ir žiniasklaidą, ir visuomenininkus, menininkus, verslininkus, mokytojus, gydytojus… Juk lietuviai, kai nori, gali susivienyti. Gal pavyktų bendromis jėgomis suorganizuoti ne tik tokių akcijų, kurios padrąsina žmones plačiai atverti piniginę, bet ir savo namų duris? Gal žiniasklaida galėtų dažniau dalintis vaikus iš globos namų auginančių šeimų istorijomis? Gal atsirastų daugiau politikų, kurie rūpintųsi šiuo klausimu nuoširdžiai, ne tris mėnesius? Artėja rinkimai. Jei šis klausimas jums svarbus, klauskite žmogaus, kuris nori būti jūsų atstovu Seime, ką ruošiasi daryti, kad įsivaikinimo sistema Lietuvoje taptų paprastesnė, ir ką jis pasiruošę daryti, kad vaikų globos namuose kasmet būtų paliekama mažiau.

Nebereikia žaislų, reikia šeimos. Ačiū broliams Remigijui ir Algirdui Gataveckams ir visiems kitiems, kurie drąsina ir skatina visuomenę atverti ne pinigines, o širdis.