Tėtis vienai dienai – tokias pareigas prisiima vis daugiau vyrų, lygiai vieną dieną pavaduojančių tėvus vienišų mamų, vaikų namų vaikams. Tereikia asmens dokumento, medicininės pažymos apie galėjimą globoti vaiką, ir noro skirti savo laiką. Didžioji dauguma savanoriškoje „Tėtis vienai dienai“ akcijoje dalyvaujančių vaikų yra iš smurtinės aplinkos, jų galvose tėčio paveikslas – pikto, agresyvaus žmogaus, todėl dažnai viena kitokia diena su suaugusiuoju visiškai pakeičia požiūrį.
Patirtis moko būti geresniu tėčiu
„Susipažinus su Artiom, didžiausia jo baimė buvo, kad bus sunku susikalbėti lietuviškai. Mano didžiausia baimė – kad išvis bus sunku susikalbėti. Tačiau mums puikiai sekėsi! Jau seniai nemačiau tokio paprastu pasivažinėjimu po Vingio parką besidžiaugiančio vaiko“, – prisipažino vilnietis Tomas Petryla, vieną savo dieną paskyręs bendravimui su berniuku iš daugiavaikės šeimos.
Du brolius ir tiek pat seserų turintis Artiom mėgsta važinėtis paspirtuku, žaisti su draugais. Jam patinka lėktuvai ir kompiuteriniai žaidimai. Suaugęs jo tėtis vienai dienai – savo vaikų dar neturintis, bet apie juos rimtai galvojantis Lietuvos edukologijos universiteto darbuotojas, jaudinęsis, ar pavyks rasti bendrą kalbą su nepažįstamu vaiku.
„Pradžioje berniukas šiek tiek drovėjosi, nebuvo labai kalbus, tačiau užsiėmus jam patinkančią veikla, pamiršo visas baimes. Nežinau, kiek ilgai jis atsimins šią dieną, bet man ji padės būti geresniu tėčiu savo būsimiems vaikams“, – nusprendė T. Petryla, kuriam diena su septynmečiu prabėgo kaip akimirka.
Ilgiausiai laikiniems tėčiams gali užtrukti apsisprendimas: be jo, tereikia asmens dokumento, šeimos gydytojo išduotos medicininės pažymos, patvirtinančios, kad asmuo gali globoti vaiką, ir parašyti prašymą akcijos „Tėtis vienai dienai“ komandai. Pasak T. Petrylos, pažymą iš gydytojo gauti neužtrunka, o specialių žinių bendrauti su vaiku nereikia – užtenka nuoširdaus noro.
Akcijos sumanytoja: vaikų be tėčių labai daug
„Noriu paraginti visus vyrus, nesvarbu, turinčius vaikų, ar ne, prisidėti prie šios akcijos“, – sakė Lietuvos edukologijos universiteto ryšių su visuomene skyriaus vedėjas, kurio žodžiams svorio suteikia ir vienos dienos tėčių judėjime dalyvaujančių mamų atsiliepimai – ne viena pasakojo, kad vyriško pavyzdžio jų vaikams itin trūksta.
Tokį trūkumą puikiai išmano be tėčių augantiems vaikams pagelbėti sumaniusi įvairių socialinių projektų autorė Ieva Krivickaitė – ji pati dalį prieš šešerius metus neteko savojo. Praėjus keliems metams po tėčio mirties, mergina jau sako galinti kalbėti apie jo duotas pamokas. Tėtis savo pavyzdžiu mokė būti geru žmogumi, sakyti net ir nepatogią tiesą, padėti.
Vėliau atsirado suaugusiųjų, kurie nebuvo biologiniai tėčiai, bet padėjo I. Krivickaitei auginti idėjas, palaikė. To paties ji tikisi ir iš projekto dalyvių: nors pasitaiko abejojančių, ar po vienos dienos, praleistos su tėtį atstojančiu suaugusiuoju, vaikams nebus per skaudu grįžti į įprastą aplinką, kartais net ir laikinas susitikimas tampa reikšmingu gyvenimo įvykiu. Arba perauga į ilgalaikę draugystę.
„Turėjome devynis tėčius, iš kurių vienas pabuvo dienos tėčiu net dviems vaikams. Vaikų be tėčių yra labai daug, tikslios statistikos nėra, nes teoriškai dauguma vaikų tėvus turi, deja, praktiškai – ne. Turime nemažą vaikučių sąrašą, todėl labai raginu visus, norinčius tapti tėčiu vienai dienai, atsiliepti ir padovanoti tėvelio neturinčiam vaikui savo laiko, dėmesio ir meilės“, – abejojančius padrąsino I. Krivickaitė.
Toks vienos dienos susitikimas gali įkvėpti, sustiprinti vaiką daug labiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. „Ne tik įkvėpti ar sustiprinti, bet apskritai pakeisti požiūrį į tėtį, nes didžioji dauguma vaikų, dalyvaujančių akcijoje, yra iš smurtinės aplinkos, kur tėčio paveikslas galvoje nupieštas kaip pikto, agresyvaus žmogaus. Kai kurie vaikai, jau dalyvavę akcijoje, negalėjo patikėti, kad svetimas žmogus, tėtis, gali apskritai būti toks, su kuriuo saugu, gera kalbėtis, dalintis patirtimi ir svajonėmis“, – vieną jautrų niuansą atskleidė akcijos sumanytoja, informacija apie tai, kaip naujai iškeptiems tėčiams sekasi bendrauti su vaikais, ką apie tai mano jų artimieji, besidalinanti „Facebook“ puslapyje „Ne apie mane“.
Šio judėjimo tikslas nėra pakeisti tikruosius tėčius – norima parodyti vaikams, kad tokį vaidmenį gali atlikti ir svetimas žmogus, kuris išklauso, skatina tobulėti, kartu svajoja. Daugumos vaikų ryšys su vienos dienos tėčiais nenutrūksta, o perauga į draugystę.
Lietuvoje – apie 100 tūkst. vienišų tėvų
Ieškodama vaikų, kuriems trūksta tėviško dėmesio, I. Krivickaitė pirmiausia susisiekė su vaikų namais ir dienos centrais, kuriuose buvo apsilankiusi anksčiau, klausinėjo vaikų, ar jie norėtų dalyvauti tokiame projekte. Rasti pasiryžusių atrasti laiko vaikams net ir įtempčiausiose dienotvarkėse suaugusiųjų neužtruko – daugelis entuziastingai palaikė idėją.
„Šis projektas labai aiškiai apibrėžia, kad tėčio ir sūnaus susitikimas trunka vieną dieną. Abu dalyvaujantys tai žino, taip išvengiama susikuriančių nepagrįstų vilčių, bet esant norui visada galima susitikti“, – sakė vilnietis, neatmetantis galimybės, kad ateityje dar susitiks su savo „sūnumi“.
Lietuvoje yra apie 100 tūkst. šeimų, kuriose vaikus augina vienas iš tėvų, dažniausiai motina. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorės Aušros Maslauskaitės atliktas tyrimas, kuriuo buvo bandoma įvertinti jų padėtį, gyvenimo kokybę, parodė, kad vienišų motinų padėtis mūsų šalyje sudėtinga pirmiausia dėl ekonominių sąlygų. Maždaug pusė jų negali su vaikais bent kartą per mėnesį nueiti į kiną, teatrą, koncertą, net ir trumpai paatostogauti Lietuvos pajūryje, bent kartą per mėnesį pietauti mieste.
Materialiniai sunkumai turi įtakos ir jų bei vaikų psichologinei gerovei, atžalų ateities perspektyvoms. Tiesa, vienišų mamų socialinė padėtis skiriasi, tačiau didžioji dalis susiduria su tam tikrais nepritekliais. Tyrimas parodė, kad, santykiams su partneriu nutrūkus, tik apie 40 proc. tėvų visą laiką mokėjo vaiko išlaikymo pinigus, apie 50 proc. tėvų labai mažai arba ir visai neprisidėjo prie vaikų auklėjimo ir ugdymo.
Rugilė Audenienė
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą