Knygų mugėje kuria Popierinių lėlių klubą

Žaisti gyvenimą popierinėmis lėlėmis – tokį Lietuvoje primirštą vaikų ir tėvų užsiėmimą bando atkurti savotišką popierinių lėlių klubą burianti žurnalistė, knygų vaikams autorė Juventa Mudėnienė. „Aš vis dar saugau savo mamos 1956 metų lėles, dukra piešia savo bobaužiukus. Noriu reanimuoti, grąžinti į madą tokį mamos ir dukros užsiėmimą“, – sako savo lėlių kolekciją Knygų mugėje pristatanti ir kartu su jos lankytojais popierinius personažus kurianti moteris.

Lėlės – ir karalių, ir „Titaniko“ keleivių

„Ar šiais laikais mergaitės dar domisi popierinėmis lėlėmis?“ – nustebo viena mama, socialiniame tinkle „Facebook“ radusi J. Mudėnienės kvietimą ištraukti į dienos šviesą savo dvimačių personažų kolekcijas. „Taip, jų akys žiba“, – neabejojo idėjos popierines lėles kuriančius ar jų savo vaikams ieškančius žmones susiburti kviečianti vilnietė, matanti, kad pasaulyje domėjimasis jomis nenyksta dešimtmečiais.

Popierines lėles ji perka kiekvienoje užsienio kelionėje. Anglijoje tai senas tradicijas turintis žaidimas, kurio dalyviai žaidžia su popieriniais karaliene Elžbieta II, princu Charlesu, Velso princu Wiliamu ir jo žmona Kate Middleton. Leidžiamos atskiros lėlių serijos skirtingoms epochoms, jas žymėjusiems reiškiniams – pavyzdžiui, yra „Titaniko“ keleivių lėlės, skirtingų socialinių sluoksnių personažai.

„Džiaugiausi Olandijos karalienės Beatričės, neseniai perdavusios sostą sūnui Willemui Alexanderiui, ir jos šeimos lėlėmis. Atskira kalba apie vestuvines lėles, skirtas vieno ar kito princo, princesės puošnumui parodyti.

Iš Švedijos parsivežiau ne tik Pepės Ilgakojinės, Emilio iš Lionebergos lėles, bet ir drakoniuką, kuris taip pat turi visą garderobą! Man įdomus fenomenas – lėlės, kurias gali tverti, patobulinti, papildyti. Svajonės? Taip, neabejoju! Žaisdamas perimi tam tikrus vaidmenis“, – įsitikinusi J. Mudėnienė.

Popierinės lėlės Europoje pasirodė anksčiau už madų žurnalus, XVIII amžiaus pabaigoje, pirmiausia – apie 20 centimetrų jaunos moters figūros iš kartono pavidalu. Tvarkinga šukuosena, su korsetu, apatiniu sijonu, turinti šešis skoningai pieštus komplektus drabužių įvairioms progoms ir skirtingiems metų laikams. Žurnalai pavadino tai nauju ir labai simpatišku išradimu, sakydami, kad iš Londono atkeliavusios lėlės bus puiki proga parodyti savo drabužių ir šukuosenų skonį – gerą ar prastą.

Guosdavo mergaites ligoninėse

Vienos seniausių J. Mudėnienės kolekcijoje – latviškos jos mamos lėlės Rožytė ir Rūtelė su pionieriškomis uniformomis. Abi su baltomis prijuostėmis, kurių lietuviškose mokyklose nebuvo. Turėjo ir penkiolikos „broliškų respublikų“ tautinius drabužius, kurios prie lėlių, mergaitės ir berniuko, prisitvirtindavo magnetukais.

„Kapitalizmo prabanga – užsienio žurnaluose. Kai kurių paskutiniame puslapyje buvo spausdinamos popierinės lėlės su visais rūbais. Bet tam, kad jų gautum, reikėjo pažinoti kioskininkę. Mes nepažinojome. Tad turiu tik vieną lėlytę iš, berods, kubietiško žurnalo, dovanoto draugės.

Didžioji mano ir klasės draugių kolekcijos dalis – pieštos lėlės. Mano pirmoji paroda vyko Kaune, kai buvau dvylikos metų, ir eksponavau popierines lėles. Tai buvo nacionaliniais drabužiais pasipuošusios korėjietė, indė, moldavė, indėnas. Kita grupė – filmų herojai. Muškietininkai, grafas De Biusi d’Ambuazas iš „Grafienės de Monsoro“. Atskira istorija – knygų herojai, Aleksandro Volkovo knygų ciklas įkvėpė turėti nuosavą Geležinį Medkirtį, Kaliausę, Enę ir kitus. Flomasteriai tada buvo geri – lėlytės net neišblukusios“, – savo vaikystės atradimus išpasakojo karpinių, knygų herojais tapusių triušių ir popierinių lėlių kūrėja.

Tokie iš filmų, knygų ar savo fantazijos ištraukti personažai tapdavo išsigelbėjimu vaikams ligoninėse – atsivežti knygos puslapiuose, padėdavo susidraugauti, išlaukti sveikimo periodą. Popierinės lėlės netgi specialiai joms padarytose dėžutėse keliaudavo ir į vasaros stovyklas. Paprastai kiekviena ant nugaros turėdavo užrašytą vardą, amžių – tą patį, prisiminė J. Mudėnienė, darydavo ir jos mama.

„Mano dukrai Ugnei tai daugiau dekoratyvus dalykas. Ji piešia, spalvina, dekoruoja. Nesu pastebėjusi, kad žaistų gyvenimą, – bet juk jai jau dvylika.

Dabar matau, kad kai kurioms mergaitėms, pamačiusioms mūsų sukurtas popierines lėles, akys suspindi – daugiau nei pusei. Natūralu, jos tokios skirtingos. Pastebėjau, kad mergaitėms labai svarbu žinoti, kokios buvo, kaip žaidė mamos, kai buvo jų amžiaus, jos mėgsta klausytis istorijų“, – sakė knygų ir popierinių lėlių kūrėja.

Šiuo metu vaikams ir suaugusiesiems ji pristato du naujus popierinius personažus – Batuotą Katiną ir Baleriną Adeliną – ir jaudinasi, ar žmonėms patiks pieštukais, ne kompiuteriu spalvintos popierinės lėlės. Jos visai kitokios nei tos, kurioms pagražinti tikdavo ir kramtomos gumos, saldainių popierėliai, ir spalvotų nuotraukų iš negausių madų žurnalų gabalai, ir kurias piešiant greitai išsibaigdavo flomasterių užpildai.