Kiekvieną pavasarį, o ypač artėjant ir vykstant valstybinių brandos egzaminų sesijai, vis pasirodo straipsnių apie neteisingą moksleivių dalią ir sugriautus vos beprasidedančius gyvenimus. Štai vakar skaitėme pasipiktinusio vaikino laišką apie tai, kokia neteisinga yra stojimo į geriausią Lietuvos mokyklą – Vilniaus licėjų – tvarka. Ir tokių straipsnių bei pasiskundimų tendenciją pastebiu jau kelerius metus iš eilės.
Nėra čia ko slėpti – aš pati baigiau šią mokyklą, todėl laiškai visada mane labai pralinksmina. Puikiai prisimenu save, kai ėjau į stojamąjį licėjaus egzaminą. Nerimo buvo ne tik dėl to, kad pirmą kartą gyvenime realiai laikiau tikrą egzaminą. Tokį egzaminą, kuris, žinojau, realiai pakeis mano gyvenimą. Dar daugiau – buvome pirmoji licėjaus karta, kurios egzaminas susidėjo ne tik iš lietuvių kalbos ir matematikos dalykų, bet daug platesnio klausimų rato: ir iš istorijos, biologijos, geografijos ir kitų dalykų.
Suprantu, kad faktas, jog šis vienas egzaminas, kelių valandų laiko tarpas ir kaip jo metu pasirodysi, pakeis tavo gyvenimą ateinančius ketverius metus ar net visam laikui (o greičiausiai, visam laikui), gąsdina. Baisu net pagalvoti, kad štai blogai išsimiegosi arba susirgsi, arba nutiks dar šimtai įvairių nutikimų ir tau nepavyks! Bet jūs, mieli moksleiviai, net negalite įsivaizduoti, kiek visko gali nutikti prieš egzaminą.
Štai brandos egzaminai man buvo tikras nuotykių maratonas. Prieš pirmąjį egzaminą, kuris man buvo anglų kalbos, mane netikėtai apdraskė laukinis katinas. Egzamino išvakarėse, užuot ramiai varčiusi savo konspektus, sėdėjau ligoninės priimamajame ir laukiau skiepų nuo pasiutligės! Ir tada jau atrodė, kad „gera pradžia – pusė darbo“ posakis mano brandos egzaminų sesijai tikrai netiks. Bet didžiausias iššūkis tokiose situacijose yra suimti save į rankas ir sutvarkyti egzamino reikalą. Nes nuo to priklauso, ką mokysies ir kaip gyvensi toliau.
Kitas atvejis nutiko per lietuvių kalbos egzaminą, kai to visiškai negalėjau tikėtis. Buvo pavasaris (akivaizdu) ir gavau vietą pačiame klasės gale prie lango. Klasėje, kurioje laikėme egzaminą, buvo karšta, todėl buvo atidarytas šalia manęs buvęs langas. O už jo augo didelė liepa. Nežinau, ar ta liepa buvo kokia genetiškai modifikuota (šaržuoju), ar nuo streso organizmas daug jautriau sureagavo į žiedadulkes, kurioms esu alergiška, bet po dešimties minučių sėdėjau egzamine su ašarojančiomis akimis ir taip bėgančia nosimi, kad nebuvo, kur dėtis. Šluosčiausi snarglį tiesiai į šaliką (nes juk nelakstysi su mokytoja pūstis nosies kas penkias minutes), o iki egzamino pabaigos gerklė buvo tiek ištinusi, kad vos bekvėpavau. Šalikas išsiplovė, gerklė atlėgo, o štai perspektyva nepatekti į trokštamą specialybę dėl bėgančio snarglio dabar atrodo juokinga. Patikėkit manim, tada man juokinga nebuvo.
O moralas čia toks, kad daug dalykų gyvenime pasitaiko labai retai arba tik kartą. Pavyzdžiui, tik kartą gali sudaryti puikų pirmą įspūdį darbdaviui. Arba gali gauti tik vieną progą sužavėti patinkančią merginą. Arba tik vieną kartą metuose (ir tai – ne iš viso, o metuose!) laikyti egzaminą į licėjų. Tik kartą dalyvauji olimpiadoje, tik kartą žaidi lemiamas varžybas. Ir žinote ką? Tos varžybos ir parodo, kuris žaidėjas yra stipriausias.
Nepatikėsite, kaip gera yra mokytis su stipriausiais žaidėjais vienoje mokykloje, ar viename universiteto institute. Kaip nerealu yra dirbti su savo srities profesionalais. Nes tik tokioje kompanijoje gali žinoti, kad jie jau įveikė didesnius ar mažesnius iššūkius gyvenime ir nepasidavė tada, kai jiems kažkas pasirodė neteisinga. Taip, gyvenimas neteisingas, jis neduoda šimtų progų – sveiki atvykę!
INGA SKREBYTĖ
Informacijos šaltinis: bernardinai.lt
Palikti komentarą