Kam reikalingi vaikiški žaislai ir kokie jie turi būti kad ugdytų, lavintų, o ne kenktų vaiko psichikai? Kodėl kartais naudinga žaislus pasigaminti patiems? Ką daryti kai vaikas per dažnai prašo naujo žaislo?
Taigi, pradėkim nuo klausimo kam vaikams reikalingi žaislai? O atsakymas ne toks paprastas, kaip galėtų atrodyti. Vaiko požiūriu žaislas gali būti bet kas, pagaliukas, buities rakandas, mamos kūnas, visa kas pakliūva į rankas ir padeda išgauti įdomų efektą bei atspindėti įgytą patirtį, išreikšti jausmus, bendrauti su pasauliu. Sveikam vaikui žaidimas-nuolatinė būsena, kylanti spontaniškai iš įgimto gebėjimo tyrinėti ir mokytis kiekvieną gyvenimo akimirką. Pasitelkdami beribę vaizduotę, žaislą vaikai geba susikurti patys iš bet ko, kartais tiesiog iš nieko, nematomą, tačiau gyvą ir asmeniškai prasmingą. Taip išeina, kad duodančio vaikui žaislą suaugusiojo vaidmuo nėra lemiamas, greičiau papildantis natūralią vaiko raidą. Tuo tarpu tėvų požiūriu žaislai gali būti reikalingi visai kitiems tikslams pasiekti. Neretai žaislas pasitelkiamas kaip galinti vaiką užimti, pakeičianti bendravimą priemonė. Kartais žaislas tampa savotišku meilės įrodymo įrankiu, mainų ar papirkinėjimo objektu. Taip pat būna, kad tėveliai perka žaislą, kurio patys negalėjo vaikystėje turėti. Nepamirškime ir ugdymo, be abejo svarbios žaislų funkcijos, kurios siekia dauguma supratingų ugdytojų.
Jeigu iki šios vietos vis dar esate su manimi, pabandykite trumpam susitelkti į savo vidų ir prisiminti save vaikystėje žaidžiančius, prisiminkite savo mylimą žaislą ir su juo susijusius išgyvenimus. Jei prisimenate tai praėjus 20,30 ar daugiau metų, reiškia žaislai iš tiesų jūsų gyvenime paliko svarbų, ryškų pėdsaką. Taigi, žaislai-reikalingi, tik ne bet kokie, tačiau kaip atsirinkti, kai pasiūla tokia milžiniška, o vaikas nori beveik visko?
Geri ir blogi žaislai
Renkantis žaislą „kainos“ ar „patinka“ kriterijai neturėtų būti lemiantys. Peržiūrėjus įvairius šaltinius radau viso labo tris svarbius vaikui kriterijus. Žaislas turi būti daugiafunkcinis, saugus, atitinkantis vaiko raidos amžių.
Funkcija geram žaislui yra tai kuo jis gali pavirsti vaiko vaizduotės dėka. Kuo mažiau žaislo funkcija apibrėžta iš anksto, tuo lengviau vaikas jį gali transformuoti pagal savo poreikius. Kaladėlės bei gamtinės medžiagos-pagaliukai, akmenėliai, smėlis, vanduo yra puikiausias neapibrėžtos funkcijos pavyzdys. Žaidimo metu tai gali virsti bet kuo-telefonu, bokštu, mašina, ginklu…Tuo tarpu brangus, ryškiaspalvis ir vieno mygtuko paspaudimu veikiantis žaislas tokių transformacijos galimybių savyje neturi, todėl neskatina vaiko vaizduotės ir dažniausiai greitai atsibosta.
Žaislų saugumas yra puikiai įstatymais apibrėžtas fizine, bet ne psichine prasme. Fizinio žaislo saugumo nurodymus galima rasti ant kiekvieno žaislo, tačiau apie poveikį psichikai nuorodų neteko matyti. Paieškojus internete, visgi, radau gana šiurpių vaiko psichiką žalojančių žaislų pavyzdžių. Dažniausiai tai buvo žaislai monstrai, lavonai, sužaloti ar skatinantys žaloti, su pavaizduotu krauju pvz. suvažinėtas kačiukas, suplėšomas žmogus. Kai kurie žaislai buvo skatinantys seksualumą pvz. robotas su grąžtu penio vietoje ar stipriai iškreipiantys realybę pvz. nėščias kūdikis. Psichinis poveikis dažnai nėra iš karto juntamas, jį sunkiau įrodyti ir tuo naudojasi komercine sėkme, bet ne vaikų gerove susirūpinę gamintojai. Tai, kad žaislą perkate prestižinėje parduotuvėje, negarantuoja jog pardavėjui rūpi jūsų vaiko savijauta. Siekiant parduoti, populiaru pasitelkti tv filmukus, pateikiančius kietai atrodančius, tačiau baisios išvaizdos ir agresyviai besielgiančius herojus, kurie vėliau pasirodo žaislų bei įvairių buitinių niekučių pavidalu ir, žinoma vaikai reikalauja juos pirkti. Vienas pavyzdžių, tarp pradinukių mergaičių populiarus Monster High school filmukas bei jo personažai-monstriukės lavono spalvos veidais, prisiūtom galūnėm. Panašu, kad nelabai kam rūpi jog vaikas žaislą suvokia kaip gyvą būtybę ir su juo tapatinasi. Taip agresyvios, išdarkytos išvaizdos žaislai tampa vaiko vertybinio identiteto pagrindu, atsiranda iškreiptas savęs ir pasaulio suvokimas bei įvairios baimės. Pakenkti gali ir pernelyg ryškių, nenatūralių spalvų, garsų žaislai ir bendrai per didelis žaislų kiekis. Tai sudaro pernelyg didelę stimuliaciją bręstančioms vaiko smegenims, galinčią pasireikšti sudirgimu, hiperaktyvumu ar prarastu domėjimusi žaislais. Žymiai geriau žaislų kiekį riboti, juos keisti, atsibodusius paslepiant ir po keleto dienų ar savaičių vėl duodant vaikui.
Kalbant apie žaislo atitikimą vaiko amžių, vėlgi neverta pasikliauti vien gamintojo nuorodomis, kurios labiau orientuotos į fizinį saugumą. Svarbu mokėti įvertinti ne chronologinį, bet vaiko raidos amžių, susijusį su dėsningais smegenų vystymąsi atitinkančiais etapais /plačiau sužinoti galima pasidomėjus Vaiko raidos psichologija R.Žukauskienės/. Tinkamai parinktas žaislas gali ugdyti vienus ar kitus vaiko gebėjimus. Pvz. akies-rankos koordinaciją, formų suvokimą. Kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau jam svarbu turėti žaislą kaip asmeninę nuosavybę, tuo mažiau reikia ir parduotuvės žaislų. Pirmaisiais vaiko gyvenimo metais svarbiausias žaislas yra jo tėvai, bendravimas su jais, jų kūnas, balsas, prisilietimai. Pereidamas į antruosius metus kūdikis mokosi suvokti priežasties pasekmės ryšius, kaupti patirtį eksperimentuojant, todėl jį domina visa ką galima įdėti, išimti, patraukti už virvutės, išgauti garsą. Dažniausiai tai mamos virtuvėje randami buitiniai rakandai. Kadangi sparčiai formuojasi daiktų vaizdiniai, vaikui svarbu visomis juslėmis tyrinėti kuo daugiau objektų-kratyti, mesti, dėtis į burną, uostyti. Jau galima vartyti knygeles, skatinančias simbolinį pasaulio suvokimą. Pirmosios knygelės turi būti kietais storais viršeliais, didelėmis, detalėmis neperkrautomis iliustracijomis ir minimaliu tekstu. Baigdamas antruosius metus kūdikis jau gali manipuliuoti turimais protiniais vaizdiniais t.y. įsivaizduoti daiktus, kurių nemato, planuoti siekdamas tikslo, numatyti paprasčiausias savo veiksmų pasekmes pvz. pasidėti kėdę ir pasiekti aukštai padėtus saldainius. Atsiranda simbolinis, įsivaizdavimo žaidimas, o kartu ir poreikis turėti įvairių buitį, pasaulį atspindinčių žaislų pvz. lėlių, indų, įrankių, baldų. Kompiuteriniai žaidimai, filmukai vaiko erdvėje turėtų atsirasti kuo vėliau ir kuo trumpiau. Jų perdozavimas lemia sulėtėjusią protinę raidą, blogesnę dėmesio koncentraciją, sutrikusį miegą bei kalbos vystymąsi. Ikimokykliniame amžiuje nereikėtų peržengti valandos ribos per dieną ir 20minvienam kartui.
Susikurti svarbiau nei turėti
Pernelyg didelė žaislų gausa gali vaiką varginti, atriboti nuo bendravimo ir stabdyti jo kūrybiškumo, vaizduotės raidą. Skubu priminti kad būtent kūrybiniai gebėjimai padeda mums greitai ir efektyviai spęsti kasdienines, buitines ir emocines problemas bei įprasminti save šiame pasaulyje. Taigi, jei vaikas įpranta gauti padarytą žaislą, jo kūrybiškumas lavės ne taip sparčiai, kaip pačiam aktyviai dalyvaujant žaislo gamybos procese. Užaugs vartotojas, bet ne pasaulį keičiantis kūrėjas. Asmeniškai pasigaminti žaisliukai didina vaiko savivertės, savarankumo jausmą ir tampa svarbūs emocine prasme, štai kodėl nupieštas ar nulipdytas darbelis su pasididžiavimu rodomas tėveliams ir nešamas namo tarsi sakant „čia aš, čia mano dalis…“ Kartu su tėveliais kuriamas žaislas dovanoja ir bendravimo dovaną, kuomet kartu būnama, atrandama, dalinamasi patirtimi. Kurdamas savarankiškai ar netgi stebėdamas kuriančią mamą vaikas mokosi planuoti, spręsti iškylančias problemas, ieškoti pagalbos, užbaigti. Kuriant ypač lavėja vaiko rankyčių judesiai, koordinacija, o kartu ir kalba, mąstymas. Pagaliau žaislų kūryba padeda pasotinti nenumaldomą naujos patirties poreikį. Jei galvojate jog negebėsite įkvėpti vaiko, nes patys nesate kūrybiški, neskubėkite nusivilti. Kūrybiškumo niekada nevėlu pasimokyti, pasiieškant idėjų interneto platybėse ar apsilankant įvairiuose dailės, keramikos ar kitokių amatų būreliuose. Dar viena padrąsinanti žinia-kuriant vaikui procesas yra svarbiau nei rezultatas, ypač jei patys tėvai tai pabrėžia vengdami darbelio vertinimo ar kritikos. Kuriami žaislai nėra ir neturi būti sudėtingi. Kurti galima iš nieko nekainuojančių, po ranka esančių daiktų-gamtinių medžiagų, senų drabužių, atsibodusių žaislų, maisto, buitinio šlamšto. Susikurti galima praktiškai viską-teatrą ir pirštų lėles, knygeles, muzikos instrumentus, papuošalus, dėliones, stalo žaidimus. Sukurti žaislai gal ir nusileis savo išvaizda parduotuvės žaislams, tačiau savo ugdomuoju poveikiu bus gerokai vertingesni.
Kai reikia naujo žaislo
Tiesioginis atsakymas į šį klausimą būtų-tai turi spręsti tėvai, bet ne vaikas. Vaikas visada nori kažko naujo, jo darbas yra norėti ir reikalauti nesuvokiant nei savo norų priežasčių nei pasekmių. Tėvų užduotis šį gaivališką procesą išmintingai valdyti ypač jei vaikui dar nėra septynerių. Deja, dažnai yra sunku atsispirti vaiko norams ir rasti tinkamų būdų suvaldyti situaciją. „Ožiukų krizės“ bus retesnės jei šeimoje nuolat teiksite pirmenybę bendravimui, žaidimui ar kūrybai kartu su vaiku. Visiškai netinkama strategija įpratinti vaiką kažką gauti kaskart kai grįžtate iš miesto, nors ir labai pasiilgote ar jaučiate kaltę jog teko palikti mažylį. Puiku jei prieš einant į parduotuvę konkrečiai įvardinat vaikui ką jam galėsite nupirkti pvz.čiulpinuką, knygelę, neleidžiant rinktis iš VISKO kas tik bus parduotuvėje. Puiki mintis 1-4m. vaiko iš viso nesivesti į didelę, ypač iki lubų užkrautą žaislais parduotuvę. Įsivaizduokite jūs randate lobį beveik nieko nenutuokiate kas yra „brangu, kitas kartas“ o jums sakomanegalima. Pradinukui jau galima papasakoti apie šeimos biudžetą, duoti dienpinigių ir pamokyti kaip taupyti, kad įsigytas žaislas taptų laukiamu, nusipelnytu ir todėl branginamu.
Būtini žaislai
Žaisdamas, fantazuodamas vaikas gali patekti už realaus pasaulio ribų, nebijoti būti nubaustas ar suklysti ir labai kūrybingai išspręsti įvairias emocines problemas. Per simbolinę raišką, vaikas įgyja kontrolės pojūtį tiems įvykiams, kurie jam atrodė nekontroliuojami.
Tuo naudojasi vaikų psichoterapeutai, taikydami žaidimą kaip vaiko pažinimo bei emocinio gydymo priemonę. Nors žaidimų terapijoje žaislai vaidina ne pagrindinį vaidmenį, visgi galima pasitelkti terapeutų rekomendacijas perkant žaislus emocinių problemų dar neturinčiam vaikui. Garsi vaikų psichoterapeutė Violet Oaklender rekomenduoja turėti šiuos žaislus /pateikiama santrauka, plačiau jos knygoje Langas į vaiko pasaulį/:
- Realų gyvenimą atspindintys žaislai: lėlių namai ir baldai, kūdikiodaiktai, žaisliniai virtuvės reikmenys, žaislinės transporto priemonės, buities reikmenys, vaikiški žurnalai ir knygutės.
- Žaislai padedantys išreikšti agresiją: žaisliniai ginklai, karo reikmenys, kareiviai, jūrų pabaisa, krokodilas, dinozauras, gyvatės.
- Žaislai skirti išreikšti kūrybiškumą ir išlieti emocijas: tapymo priemonės, plastilinas; spalvoti pieštukai, kreida; indas su vandeniu, smėlis, smėliadėžė; laikraščiai, žurnalai, kuriuos galima būtų karpyti, plėšyti.
- Stalo žaidimai, įvairūs konstruktoriai („lego“), , atminties žaidimai, padedantys išreikšti jausmus žaidimai, dėlionės.
- Vaidmenų žaidimams: įvairūs kostiumai, papuošalai, perukai, kepurės, kaukės.
- Žaisliniai muzikos instrumentai.
Psichologė Aušra Šūmakarienė
Palikti komentarą