Kasdien vis dažniau minima, regis, amžina kaip pasaulis vaikų ir jaunimo neskaitymo bei didėjančio neraštingumo problema. Kartais, besiklausant šios problemos analizių, susidaro įspūdis, jog kalčiausia yra mokykla, kuri verčia skaityti ne tą, ką reikia, ne taip, kaip reikia ir pan. Ar vis dėlto nederėtų šios problemos šaknų paieškoti dar neįžengus į ugdymo įstaigas?
Manau, beveik kiekvienas mokytojas patvirtintų, jog dauguma tėvų yra visų sričių „ekspertai“, tad kodėl šių „ekspertų“ vaikai neateina į mokyklą jau išsiugdę skaitymo įgūdžių ir suvokę, jog knyga yra vertybė, teikianti tiek žinių, tiek atgaivą sielai? O mokyklai lai lieka tęsti ir puoselėti šį šeimoje pradėtą darbą. Žinoma, nekalbu apie absoliučiai visus Lietuvos vaikus. Mokyklose tikrai yra mokinių, mėgstančių knygą ir net galinčių ją parašyti. Deja, jų kiek mažiau nei negaištančių laiko knygoms. Taip pat labai dažnai norisi paklausti tėvų, kada paskutinį kartą skaitė knygą patys.
Jau maždaug metus seku vienos pajūrio miesto mamyčių bendruomenės forumus. Ir sykį še tau… žiūriu – pasiūlymas nebrangiai priauginti blakstutes. Nors gyvenime esu ir nemažai keistesnių žodžių girdėjus, šįsyk turėjau akimirką stabtelti ir pagalvoti: kas tos blakstutės yra? Supratau šį pasiūlymą tikrai ne per vieną sekundę. Neturiu nieko prieš moteris, prisiauginančias blakstienas ar užsiimančias kitomis grožio procedūromis. Būkit gražios ir žydėkit, mielosios. Bet blakstutės – labai jau kūrybingai skambantis bei priverčiantis nusišypsoti žodis.
Kas sieja blakstutes ir pasakų skaitymą? Ogi mamytės.
Beskaitant mamyčių forume reklamas apie blakstučių priauginimą, pigų manikiūrą, pedikiūrą, apkalbas apie vietinius gydytojus, mokytojus, darželių auklėtojus (beje, mamos, šį forumą skaito visų profesijų žmonės, tad pareiškusios, kad jūsų darželio auklėtoja yra „nesusigaudanti višta“ ar dar kokia įdomesnė persona, nesitikėkite, jog ryte jus darželyje pasitiks nuoširdi šypsena) bei kitus panašius pletkus, supratau, jog temų, liečiančių vaikų dvasinį, kultūrinį ar meninį ugdymą, beveik nėra. Tik viena kita teatro ar šokio užsiėmimo ir pan. reklama. Bet ir vėl reklama.
Taigi nutariau paklausti mamų, ką šios skaito savo mažiesiems ikimokyklinukams. Tris dienas nesulaukusi jokio atsakymo, su savo klausimu paskendau reklamų apsuptyje. Praėjus kelioms dienoms pateikiau konkretesnį klausimą: paprašiau knygelių pavadinimų. Ir šįsyk man pasisekė – iš 5316 narių dėmesį atkreipė 5. Visos mamos vienareikšmiškai rekomendavo Kakę Makę tikindamos, jog tai pati geriausia ir niekada vaikams neatsibostanti knyga. Tai, kad šios Linos Žūtautės pasakėlės puikuojasi kone kiekvieno darželinuko lentynėlėje, teko pastebėti ir anksčiau. Sunku pasakyti, kas lemia tokį jų populiarumą? Ko gero, apgalvotas autorės priėjimas prie šiuolaikinio vaiko poreikių: juk tai ne tik pasaka, išdėstyta išmargintame popieriaus lape, Kakė Makė – tai ir internetinis puslapis kakamake.lt, kuriame vaikai gali žaisti žaidimus, įsigyti įvairių daikčiukų su mylimos pasakos herojės atvaizdu, parsisiųsti programėlių. O kur dar susitikimai su pačia heroje knygynuose ir pan. Jokiu būdu nenoriu nuvertinti šių leidinių kokybės: istorijos yra tikrai įdomios ir vertos dėmesio, knygelės spalvingos ir neperkrautos tekstu – kaip tik mažiausiesiems. Kakės Makėspasaulis – vaiko pasaulis, kurį suaugusieji ne visada supranta. Akivaizdu, jog autorė išnaudoja visas galimybes, kad nepaskęstų gausioje knygų pasiūloje, taip pat vertėtų neužmiršti, jog darželiuose ir mokyklose yra labai svarbu neatsilikti nuo mados: turėti tokių pat žaislų, knygų, drabužių. Čia mados įtaka kur kas didesnė nei suaugusiųjų pasaulyje.
Tiesa, suteikti populiariausios knygos titulą pagal 5 mamyčių nuomonę būtų neteisinga, tad pateikiau tą patį klausimą viename visoms Lietuvos mamytėms prieinamame portale. Toliau kantriai laukiau atsakymų. Belaukdama atsakymų atradau forumą, kur mamos jau buvo pradėjusios diskusiją apie tai, ką skaito savo 2–4 metų vaikams. Ir čia vienareikšmiškai triumfavo Kakė Makė. Regis, populiariausios titulą jai jau galime skirti. Tačiau tylus džiugesys apima perskaičius, jog mamos vis dar skaito savo mažiesiems tai, kas jau yra tapę vaikų literatūros klasika.
Pasidariau populiariųjų sąrašiuką, kuriuo galiu pasidalinti ir kuris bus pažįstamas daugeliui augusiųjų su knyga. Taigi, lietuvių vaikų literatūroje ikimokyklinukams, kaip jau minėjau, karaliauja L. Žūtautės Kakė Makė. Tačiau nedaug teatsilieka V. Nemunėlio Rudnosiukas, E. Mieželaičio Zuikis Puikis, K. Kubilinsko Katinėlis ir gaidelisbei gražiausios lietuvių liaudies pasakos: Pagrandukas, Vištytė ir gaidelis, Du gaideliai, Ropė. Šalia lietuviškojo lobyno dar galima išskirti tris mamų rekomenduojamas užsienio autorių knygas: D. Gliori Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų (D. Gliori, regis, vaikų mylima nė kiek ne mažiau nei L. Žūtautės Kakė Makė), Janosch Panama labai graži bei visiems puikiai pažįstamas A. Milno Mikė Pūkuotukas.
Nors šių dienų vaikų literatūra yra tikrai „užkabinanti“ net ir suaugusįjį, įdomi bei patraukli, savo vaikystės neįsivaizduoju be K. Kubilinsko Ledinuko, J. MarcinkevičiausGrybų karo ir J. Degutytės Nepalik manęs, O. Survilaitės Kam žydėjo pienė bei E. Mieželaičio Mano lakštingala. O šiandien, šalia šių prisiminimų, mielai į rankas paimu R. Šerelytės Krakatukus ar T. Marcinkevičiūtės Etruskus ir kt. šiandienės vaikų literatūros įdomybes. Tiesa, šiandienėje lietuvių vaikų literatūroje ima rastis ir nesusipratimų, ugdančių iškreiptą požiūrį į pamatines žmogaus gyvenimo vertybes, tačiau nenoriu jų minėti, taupydama savo ir jūsų laiką. Juk matome, kad populiariųjų sąraše jų nėra. Nėra tėvų, norinčių išugdyti nedorą bei nemylintį vaiką, ir jokia tolerantiška reklama to nepakeis.
Nors ir tenka pripažinti, jog sparčiai besivystant medijų pasauliui vaikai nori gauti jau „sukramtytą“ produktą ir kuo mažiau varginti savo vaizduotę, netikiu grasinimais, kad ateityje knyga visiškai išnyks. Juk kiekvieno vaiko pasakų pilis yra kitokia, stovi už kitų devynių jūrų – ar ne dėl to ateityje gimsta didingi architektūros stebuklai?
Interneto svetainių ir forumų stebėjimas nedžiugina: tema apie pasakų skaitymą – viena iš tūkstančio. Dar labiau nedžiugina tai, kad dauguma mamų dalinasi netgi ne vaikų ugdymo ar priežiūros patirtimi. Tačiau nenoriu būti pesimistė: kažkur giliai knibžda mintis, jog mamos, vakarais mažiesiems skaitančios knygas, neturi laiko diskutuoti apie tai, kokio ilgio blakstutės šį sezoną madingos. Viliuosi, jog ši mintis teisinga, o pasakos knygose gyvuos ilgai ir laimingai.
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą