AR MOKYKLA PARUOŠIA REALIAM GYVENIMUI?

Dažnai girdime vyresniuosius, kritikuojančius šiuolaikinį jaunimą. Jie blogi, jie nepagarbūs, jie neatsakingi, išlepę… Galime atkakliai tam prieštarauti arba stoti į pasipiktinusiųjų gretas.

„TED-Ed Club talk“ projektas  daugybei jaunų žmonių suteikia galimybę išsakyti savo nuomonę ir idėjas. Šiandien kviečiame skaityti interviu su Aliezah Hullet, amerikiečiu moksleiviu, kuris išsako nuomonę apie savo kartos problemas.

Dabar labai daug diskutuojama apie tai, kad šiuolaikinė karta yra neatsakinga ir prastai pasiruošusi suaugusiųjų pasauliui, palyginti su jų tėvų karta. Ar manai, jog XXI amžiaus paaugliai iš tiesų nėra pasiruošę realiam pasauliui? Kodėl?

Dabartiniai paaugliai tai puikus pavyzdys to, kas gali nutikti, kai tėvai neleidžia savo vaikams priimti iššūkių ir stengiasi apsaugoti nuo aplinkos, padėti išvengti kiekvieno įmanomo nemalonumo. Jie ant lėkštutės patiekia vaikams viską, ką tik jų jėgos leidžia.

Seniau jausdavaisi itin privilegijuotas, jei tėvai leisdavo pasiskolinti jų seną pikapą, kai išsilaikei teises. Ir jei norėjai įsigyti savo automobilį – turėjai susirasti darbą ir pats jam susitaupyti, ir visiems tai atrodė priimtina. Atsakomybės jausmas buvo tarsi įgimtas.
Dabar matau vos  pilnametystės slenkstį praėjusius žmones, kurie vairuoja naujutelaites mašinas. Mano nuomone, dabar jie mažiausiai pasiruošę realiam pasauliui nei kažkada ankščiau.
Straipsnis „The  Guardian“ teigia, kad tarp 20–34 metų amžiaus žmonių, gyvenančių su tėvais, skaičius dabar yra padidėjęs visu ketvirčiu, palyginti su 1996 metais!

Ar mokyklos yra atsakingos už elementarių žinių bei gebėjimų, kurių nesuteikė tėvai, trūkumo užpildymą? 

Mokykla ir mokinių tėvai turėtų eiti koja kojon. Mokykla turėtų padėti vaikui geriau suprasti aplinkinį pasaulį ir išmokyti naudingų dalykų, net ir tų, kurių nežino patys tėvai. Idealiausias variantas būtų, jei atžala būtų ugdoma tiek mokykloje, tiek namuose. Kad bendromis jėgomis būtų stengiamasi parengti vaiką realiam pasauliui, suaugusiojo gyvenimui, kuriame jam teks prisiimti daugybę atsakomybių.

Kai kurie mokytojai nerimauja, kad įvairios reformos, mokomųjų dalykų pakitimai, kurie veda link to, kad mokiniai mokytųsi labiau apie realaus pasaulio problematiką, visai nustums tradicinius dalykus, kaip kad aritmetika ar Šekspyro poemų nagrinėjimas. Ar matai tradicinės mokymo programos vertę?

Manau, kad tradicinės programos neturėtų būti užmirštos. Mokytis apie Šekspyrą svarbu, bet mokytojai turėtų viską sieti su dabartimi ir realiu pasauliu.

Pavydžiui, padėti mokiniams iš ,,Romeo ir Džuljetos” pasimokyti to, kad savo elgesį reikia apgalvoti ir neskubėti pulti į kraštutinumus dėl emocijų pliūpsnio.

Kaip manai, ar tavo bendraamžiai sugebėtų patys pasirūpinti savimi, jei jiems tektų? Kaip jiems sektųsi po mokyklos?

Nemanau, kad jie žinotų, ką su savimi daryti.
Jei nori dirbti – turi įgauti tam tikrą atsakingumo ir brandumo lygį, kurio dauguma tikrai nėra pasiekę.
Manau, kad jie išmoktų to, ko reikia, tik esant būtinybei.
Dabar jie tikrai nemoka įsisiūti sagos į marškinius ar naudotis pompa vamdžiams.
Bet jei jie būtų išmesti į realų suaugusių pasaulį – galiausiai jie privalėtų tai atlikti patys ir išmokti. Niekas kitas už juos to nepadarytų.

Esi minėjęs, jog mokykloms reikėtų pragmatiškesnio lytinio švietimo. Ką atsakytum tiems, kurie mano, kad mokyklose išvis neturėtų būti apie tai kalbama?

Tie, kurie nenori, kad jų vaikas sužinotų daugiau apie lytiškumą, seksualumą, tiesiog nenori jo supažindinti su realybe. Seksas yra realus. Ir su juo teks susidurti mokykloje, universitete ar darbovietėje, ar dar kažkur.

Visiškai sutinku, kad susilaikymas yra vienintelis 100 procentų apsaugantis būdas nuo neplanuoto nėštumo ar lytiniu keliu plintančių ligų. Bet jei jie nusprendžia įsileisti seksą į savo gyvenimus? Kas tada? Didelė rizika, kad jiems teks kentėti nuo jo padarinių, nes jie nebus tinkamai edukuoti šioje sferoje. Manau, apie lytinį švietimą ir apie seksualinius santykius mokyklose kalbėti labai svarbu. Tai ne skatinimas užsiimti seksu, bet reikalingų žinių suteikimas, kuris reikalingas absoliučiai kiekvienam žmogui. Vienam to prireiks dabar, kitam – ateityje. Manau, kad kalbėdami apie seksualumą mes užkertame kelią daliai problemų, o ne skatiname jų atsiradimą.

Jei galėtum pertvarkyti pamokas taip, kaip tik norėtum, ką keistum?

Svarbiausi būtų du elementarūs dalykai: pirma, kas patiems mokiniams yra įdomu,  antra, kas jiems yra naudinga ir pravers ateityje. Esti pamokų, kurios nėra itin įdomios, bet jose įgautos žinios yra reikalingos ir panaudojamos ateities perspektyvoje. Vis dėlto tyrimai parodė, kad informacija žymiai geriau įsimenama, kai vaikas sudomintas.  Manau, kad reikia stengtis sudominti mokinius dalykais, kurie yra svarbūs, bet atrodo nuobodūs. Matematika juk gali būti kur kas įdomesnė, nei sunumeruotų uždavinių sprendimas ant lentos… Fantazija – tai raktas.

Pagal http://blog.ed.ted.com/ parengė Dominyka Navickaitė