Milda Vainauskaitė – pradinių klasių mokytoja, turinti nemažai patirties bendrosiose klasėse drauge su visais ugdydama ir „kitokius“ vaikus. Vienu metu jos ugdomoje klasėje netikėtai susirinko net penki vaikai, turintys rimtesnių sutrikimų bei didesnių specialiųjų ugdymosi poreikių. M. Vainauskaitė dalijasi apie tai, kaip mokytojui realybėje sekasi ugdyti „kitokius“ vaikus drauge su visais, kokie jį aplanko vargai ir džiaugsmai, ką inkliuzinis ugdymas suteikia pačiam „kitokiam“ vaikui, jo bendraklasiams, jų tėvams ir mokytojams.
Esi pradinių klasių mokytoja, nemažai metų dirbanti, kaip teko girdėti, ypatingoje mokykloje, itin palankiai žvelgiančioje į „kitokius“ vaikus – turinčius fizinę ar netgi proto negalią bei kitų specialiųjų ugdymosi poreikių…
Iš tiesų Vilniaus Prano Mašioto pradinė mokykla, kurioje dirbu jau aštuntus metus, nėra kažin kuo ypatinga. Ji yra valstybinė, tačiau čia dirba specialistų komanda, galinti padėti „kitokiems“ vaikams. Mūsų mokyklos misijoje įrašyta, jog tai – atvira kaitai švietimo institucija, teikianti šiuolaikišką bendrąjį pradinį ugdymą kiekvienam mokiniui pagal galimybes bei poreikius. O jos viziją labai gražiai išreiškia P. Mašioto žodžiai: „Neužgauk mažo, nes jame didelį užmuši.“
Manau, kad apskritai kiekvienos mokyklos tikslas turėtų būti toks, kad joje esantis kiekvienas mokinys jaustųsi gerai. O norint, kad kiekvienas vaikas jaustųsi gerai, labai svarbu jį pastebėti, pamatyti, koks jis yra, kuo jis ypatingas, t. y. kiekvienam vaikui skirti dėmesį.
Minėjai, kad mokykloje, kurioje mokytojauji, yra sutelkta visa specialistų komanda – ar tai susiję su tuo, jog čia mokosi daug vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ar esama ir kitų priežasčių?
Manau, jog daug kas priklauso nuo to, kaip mokykla į vaiką atkreipia dėmesį. Apskritai tų „kitokių“ vaikų vis daugėja, kadangi tai nebūtinai vaikai, turintys vienokių ar kitokių problemų, – gabus vaikas taip pat yra kitoks. Taigi jau nuo pat pradžių mūsų mokyklos prioritetas buvo skirti dėmesį visiems vaikams, o tam reikia įvairių specialistų. Mokykloje yra vaiko gerovės komisija, su kuria mokytojai glaudžiai bendradarbiauja, stengiasi atvirai kalbėti apie problemas. O, kaip žinoma, ne visada ir ne visi mokytojai nori apie tai kalbėti, bijodami papildomo darbo, ar tiesiog pasirodyti, jog nesugeba susidoroti su problemomis patys, tad kartais neatkreipia dėmesio į vaiko sunkumus. Tačiau mūsų mokykloje labai svarbu atkreipti dėmesį į vaiką ir laiku suteikti jam tinkamą pagalbą, kad klasėje jis galėtų gerai jaustis ir funkcionuoti, taip pat, kad ir mokytojas neliktų vienas, be kitų pagalbos.
Ar esi anksčiau dirbusi kitoje mokykloje ir ar jos požiūris į „kitokius“ vaikus labai skyrėsi nuo dabartinės Tavo darbovietės požiūrio?
Esu dirbusi kitoje Vilniaus pagrindinėje mokykloje, tačiau tai buvo prieš daugelį metų, taigi požiūris į „kitokį“ vaiką buvo apskritai kiek kitoks. Kita vertus, labai daug kas priklauso nuo paties mokytojo. Jei jam svarbus kiekvienas vaikas, jis visais laikais į jį atkreips dėmesį ir stengsis padėti tam, kuriam sunkiai sekasi. Taigi jau nuo pat pradžių mano vizija – padėk visiems, o ypač tiems, kuriems sunkiausia, ar tam „kitokiam“ vaikui.
Kodėl? Galbūt tai susiję ir su asmenine patirtimi?
Ko gero, labiausiai su asmeninėmis patirtimis. Man pačiai labai sunkiai sekėsi pradinėje mokykloje, visada būdavau ta „silpniausia“. Tada nebuvo skiriama dėmesio „kitokiam“. Neretai tokie vaikai buvo netgi uždaromi ir į specialiąsias mokyklas. Tačiau labai svarbu žinoti, kad vaikas labai keičiasi. Pirmoje klasėje jis gali būti vienoks, o baigęs pradinę mokyklą – jau visiškai kitoks.
Mano nuomone, nors reikia skirti dėmesio kiekvienam vaikui, taip pat ir gabesniam, vis dėlto ypač reikia padėti silpniausiam dar ir dėl to, kad jis netaptų trukdžiu kitiems.
Koks skaičius vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, mokosi dabartinėje tavo ugdomoje klasėje?
Dabartinėje mano ugdomoje klasėje vaikų, turinčių didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, nėra. Jų turintieji nesunkiai integruojasi. Yra ir gabių vaikų, kuriems stengiuosi padėti. Taip pat labai bendradarbiaujame su mokinių tėvais.
Tačiau anksčiau teko mokyti ir vaikų, kuriems buvo reikalinga mokytojo padėjėjo pagalba. Taigi, labai gerai, kad jis yra. Vis dėlto kadangi mokykloje mokosi daug vaikų, ne visada šią pagalbą gali gauti iš karto. Anksčiau jos būdavo galima sulaukti kur kas greičiau, procesas būdavo trumpesnis, kai mokyklos specialistų komanda galėjo ištirti vaiką vietoje, pačioje mokykloje. Tačiau dabar šis procesas pailgėjo – reikia kreiptis į Vilniaus miesto psichologinę-pedagoginę tarnybą, susitarti ir su vaiko tėvais (deja, ne visi tėvai sutinka, kad vaikas būtų ištirtas ir nustatytos jo problemos).
Ar tekę ugdyti ir rimtesnių sutrikimų turinčių vaikų – tarkime, hiperaktyvių ar sergančių autizmu?
Nemažai sunkesnių atvejų buvo ankstesnėse pradinukų laidose – čia buvo vaikų, turinčių hiperaktyvumo, agresijos problemų, taip pat ir protinę negalią.
Kaip sekėsi tuomet? Kiek pagrįstas kai kurių tėvų ir pedagogų būgštavimas, kad „kitoks“ vaikas tarsi visą klasę „tempia“ žemyn, trukdo kitiems?
Kai mano klasėje mokėsi vaikas, turintis proto negalią, iš tiesų kartais būdavo sudėtinga, nes tu paprasčiausiai jautiesi bejėgis, kadangi negali jam skirti tiek daug dėmesio, kiek reikėtų. Turintis proto negalią vaikas negali mokytis tos pačios programos kaip visi kiti. Jam reikia labai daug individualios pagalbos. Tačiau mačiau, jog tokio vaiko buvimas klasėje buvo labai naudingas jo bendraklasiams, jis labai padėjo augti kolektyvui. Mane aplankantys buvę mano mokiniai klausia, kaip šiam vaikui sekasi dabar, su nostalgija prisimena laiką, kada mokėsi šioje klasėje.
Prisimenu, kaip kartą per klasės ekskursiją vienas „kitoks“ vaikas pasimetė. O kai jį suradome, visi klasės mokiniai ėmė jį labai gražiai globoti, stengėsi laikyti už rankos, kad šis nebepasimestų. Taigi, mokydamiesi drauge su „kitokiais“, vaikai iš tiesų išmoksta didelės tolerancijos ir tampa jautresni. Jie tampa tarsi viena šeima, rūpinasi vieni kitais.
Žinoma, bendras klasės mokymasis galbūt ir kiek nukenčia, tačiau tai priklauso nuo to, kiek vaikų yra klasėje. Jei klasėje mokosi vienas arba du vaikai, turintys didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, tada nėra labai sudėtinga. Tačiau man teko ugdyti klasę, kurioje vienu metu buvo penki tokie vaikai. Taip įvyko iš dalies dėl to, kad kai kurie tėvai savo vaikų problemas prieš jiems ateinant į mokyklą nuslėpė, nors apie jas ir žinojo, o kartais kai kurios problemos išryškėja vėliau. Taigi, sudarant klases, nebuvo galima vaikų, turinčių didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, tolygiau paskirstyti po kitas klases.
Ar nekeistas toks tėvų elgesys? Juk iš tiesų slepiant problemas vaikui ne padedama, bet pakenkiama…
Labai gražu, kai tėvai geba pripažinti savo vaiko problemas ir stengiasi jas spręsti. Kalbant apie priešingai besielgiančius tėvus, ko gero, tai dar seno mąstymo liekana: „Aš nenoriu, kad mano vaikas būtų kitoks – noriu, kad jis būtų toks, kaip visi.“ Taip pat kai kurios vaiko problemos kyla iš pačios šeimos, o tėvai nenori dėl to jaustis kalti. Tačiau jei problemos, esančios šeimoje, deramai sprendžiamos, tada pasikeičia ir vaikas. Tą aš galiu pasakyti ir iš savo, kaip mokytojos, patirties.
Tavo nuomone, ar apskritai bandymas kuo daugiau vaikų įtraukti į bendrojo ugdymo sistemą pasiteisina, o gal kai kuriems vaikams vis dėlto geriau būtų mokytis atskirai?
Turiu pažįstamą iš kitos šalies, kurio vaikas, turintis tam tikrų problemų, buvo mokomas atskiroje klasėje. Tačiau kai jis po pradinės mokyklos pateko į bendrą klasę, padarė didžiulį šuolį. Taigi, mano pažįstamas ir klausia, kodėl gi jo vaiką reikėjo atskirti? Manau, kad iš tiesų tai labai neteisinga. Esu turėjusi mokinį, kuriam labai sunkiai sekėsi kalba, tačiau kitose srityse jam ėjosi puikiai, vyresnėse klasėse jis pasiekė labai gerų rezultatų. Kitas dalykas, iš tiesų, jei vaikui užeina, tarkime, stiprūs agresijos priepuoliai, tada reikalingas mokytojo padėjėjas, kuris jį, esant reikalui, galėtų išvesti iš klasės ir pan. Ir jei ši pagalba yra, vaiką tikrai galima labai puikiai integruoti.
Mokytis bendrojo ugdymo mokykloje „kitokiems“ vaikams yra naudinga ir dėl jų socializacijos. Žinoma, jiems nėra lengva ir kartais rezultatus pamatai tik ketvirtos klasės pabaigoje, todėl reikalingas nuolatinis darbas. Bet, mano nuomone, atskirti „kitokių“ vaikų tikrai negalima.
Pavyzdžiui, mano buvęs mokinys, turintis protinę negalią, klasėje puikiai socializavosi – jis iš kitų vaikų išmoko nemažai naudingų dalykų. Kai kuriais atvejais socializacija tokiam vaikui yra netgi kur kas naudingesnė nei akademinės žinios. Nors pirmoje ir antroje klasėje dar svarstėme, ar šiam vaikui nebūtų geriau specialiojoje mokykloje, kuo toliau, tuo labiau jaučiau, kad ne. Jis jau buvo pripratęs prie savo bendraklasių, norėdavo eiti į mokyklą, buvo užsimezgęs ryšys su mokytoju. Tad nusprendėme, kad galbūt šis vaikas skaityti ar skaičiuoti išmoks kada nors vėliau, tačiau dabar tegul jaučia meilę ir priėmimą, kas yra daug svarbiau. Taigi integracija dėl to ir yra svarbi, tačiau tam turi būti suteiktos tinkamos sąlygos.
Šiandien bent jau didžiųjų miestų mokyklose klasės yra didelės. Kaip mokytojui apskritai fiziškai įmanoma kiekvienam mokiniui skirti individualų dėmesį, net jei klasėje ir nėra vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių? Iš kur Tu pati semiesi jėgų ir stiprybės bei kantrybės?
Šiuo metu mano ugdomoje klasėje mokosi 27 vaikai – tai iš tiesų yra daug. Daugiausia jėgų man, aišku, suteikia tikėjimas. Antras šaltinis – tai kolektyvas, bendradarbiai, kurie paremia ir padeda, tave supranta bei išklauso. Kai man buvo sunkus periodas, aš galėjau pasikalbėti su mokyklos psichologe, kuri davė tikrai labai vertingų patarimų. Nes kartais, atrodo, jog nors darai viską, kas įmanoma, tačiau tarsi atsimuši į sieną. Tačiau, kai tau pasakoma, jog tai – ne tavo kaltė, o esama situacijų, kurių tu negali išspręsti, tai labai padeda. Taip pat labai didelė parama yra tėvų noras bendradarbiauti ir padėti. Dirbdama tą tikrai patiriu ir galiu visada pagalbos kreiptis į mokinių tėvus. Kai jauti vaikų tėvų pagarbą, tai įkvepia ir suteikia daugiau jėgų, tada jauti, jog tavo pastangos – ne veltui.
O ar netenka susidurti ir su neigiamomis tėvų nuostatomis dėl to, kad klasėje mokosi ir „kitokių“ vaikų?
Kartais iš tiesų pasitaiko, kad tėvai savo vaiką perkelia į kitą klasę ar mokyklą dėl to, kad nesimokytų drauge su „kitokiu“ vaiku. Žinoma, tai – tėvų laisvė. Iš tikrųjų galbūt esama labai jautrių vaikų, kuriems drauge su „kitokiais“ mokytis tikrai sunku. Tačiau skaudžiausia yra ne tai, kad tėvai pasiima savo vaiką iš tokios klasės, bet jų požiūris. Kartais „normaliųjų“ vaikų tėvams tikrai pritrūksta tolerancijos. Todėl jei tėvams jos stinga, šios trūks ir jų vaikui. Ir atvirkščiai. Šiuos dalykus vaikai labai perima iš suaugusiųjų. Nors didelę įtaką formuojant požiūrį į kitokį žmogų vaikams daro mokytojas, tačiau jei tėvai tam labai priešinasi, vaikas perims jų vertybes. Dėl to aš visą laiką stengiuosi apie toleranciją kalbėtis su tėvais. Bėda ta, jog kartais „kitokių“ vaikų tėvai nenori ateiti į tėvų susirinkimus, nes ten jaučiasi nesmagiai. Tačiau šiandien apskritai matau labai daug tolerancijos iš tėvų.
Ką pačiam mokytojui teikia patirtis ugdant „kitokius“ vaikus?
Mane tai augina kaip asmenybę, nes nuolat iškyla naujų iššūkių, kasdien tavo žvilgsnis turi būti naujas. Turi pamiršti tai, koks tas vaikas buvo vakar. Taigi susidūrimas su „kitokiais“ vaikais mokytoją augina tiek asmenine, tiek ir profesine prasme.
Kaip susiklosto vaikų, turinčių didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, likimai, šiems palikus pradinę mokyklą? Ar jiems pavyksta integruotis ir vyresnėse klasėse?
Kaip žinoma, informacija apie tokius vaikus yra konfidenciali, taigi galiu pasakyti tik apie tuos atvejus, apie kuriuos mums papasakoja patys tėvai. Kiek teko girdėti, iš tiesų dauguma „kitokių“ vaikų, baigusių mūsų pradinę mokyklą, toliau neblogai integruojasi kitose bendrojo lavinimo mokyklose ar netgi gimnazijose, ir žinau tik vieną atvejį, kai vaikas nuėjo į specialiąją mokyklą ir atrodo, jog yra patenkintas. Deja, dalis vaikų, kurie turėjo daug problemų mokydamiesi mūsų mokykloje, daug jų turi ir kitose mokyklose. Iš tiesų ne visiems galėjome padėti – galbūt ir dėl to, kad su mumis nenorėjo bendradarbiauti vaikų tėvai. Tačiau kalbant apie „kitokių“ vaikų likimą vyresnėse klasėse, čia labai daug kas priklauso ne tik nuo vaiko turimos problemos, bet ir mokyklos, jos požiūrio į šiuos vaikus ir kam skiriamas dėmesys, kokia ten esančių specialistų pagalba, taip pat ir nuo aktyvaus tėvų bendradarbiavimo su mokykla. Pavyzdžiui, žinau, kad mūsų mokyklos kaimynystėje esančioje mokykloje mokosi mergaitė, turinti Dauno sindromą, ir jai visai neblogai sekasi.
Gal liko kas nors nepaklausta arba norėtum ką nors pridurti pati?
Mano įsitikinimu, kiekvienas vaikas, nepaisant jo negalių, turi savo stiprybių, kažką sugeba labiau, tik reikia padėti jam tai atrasti. Tai – svarbi užduotis ir tėvams. Prisimenu, vienas „kitoks“ berniukas mano ugdomoje klasėje vis sakydavo: „Aš visiškai nieko nesugebu.“ Kartą jo bendraklasis jam atsakė: „Kaip tu nieko nesugebi – juk tu esi geras futbolininkas.“ Taigi, pasirodo, atrasti stiprybes vieni kitiems gali padėti ir patys vaikai.
Prisimenu ir vieną sunkią situaciją, kuri liko neišspręsta. Mano ugdomoje klasėje mokėsi berniukas, kurio mes tarsi iki galo nesupratome. Taigi, jam baigus pradinę mokyklą, išsiskyrėme kažkaip liūdnai. Aš vis pagalvodavau, kaip jam sekasi kitur, nes jo problema buvo ta, kad jis negebėjo atsiprašyti, pripažinti, jog klydo. Man to vaiko buvo labai gaila, nes, jei žmogus nesugeba atsiprašyti, vadinasi, jis nemoka atleisti ir sau, kaltina save, jei kas nors jam nepavyksta. Tačiau buvo labai gražu, kai jis drauge su tėvais kartą atėjo manęs aplankyti. Pasirodo, kai berniukas pakeitė mokyklą, jis suprato, kad mes tikrai stengėmės priimti jo kitoniškumą. Ir tada, kai pamačiau džiugias šio vaiko akis, aš pagalvojau, jog iš tiesų mūsų pastangos nenuėjo veltui.
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą