Atrodo, kad bemaž visi kalba apie gerėjančią padėtį švietime. Taip, iš tikrųjų, per pastarąjį dešimtmetį EBPO šalių narių vyriausybės, siekdamos geresnės ugdymo kokybės pradinėse ir vidurinėse mokyklose, švietimui skyrė daugiau investicijų. Ar šios investicijos atsipirko?
Šis klausimas keliamas 2015 m. birželio mėn. parengtoje ir pristatytoje EBPO švietimo problemos analizėje „How have schools changed over the past decade?“.
Kiekvieno PISA tyrimo, pradedant nuo 2000 m., metu mokiniams ir mokyklų vadovams būdavo pateikiamas tam tikras skaičius klausimų, susijusių su mokymosi aplinka mokykloje: pradedant nuo to, ar švietimo ištekliai ir materiali infrastruktūra yra pakankama ir ar ji atitinka reikalavimus, ir baigiant klausimais apie mokytojų ir mokinių santykių kokybę. Palyginę šiuos per ilgą laiką pateiktus atsakymus, tyrėjai gali vertinti, ar didėjantis susirūpinimas dėl ugdymo kokybės ir didesnių investicijų į švietimą lėmė tai, kad realiai pagerėtų padėtis, o jei taip, taip kokiu mastu.
Nustatyta, jog mokyklos dabar turi daugiau ir geresnių išteklių nei prieš dešimt metų.
Vidutiniškai EBPO šalyse, kuriose galima palyginti duomenis, bendros išlaidos mokiniui nuo šešių iki penkiolikos metų amžiaus nuo 2003 m. iki 2012 m. realiai padidėjo 15 proc. Dėl to daugelyje PISA tyrime dalyvavusių šalių švietimo sistemose buvo pasiekta pažanga geriau aprūpinant mokyklas ištekliais ir geriau formuojant dirbančių jose pedagogų kolektyvus. Taip pat pastebėta, kad mokinius moko geresnes kvalifikacijas turintys mokytojai. Vidutiniškai EBPO šalyse mokyklas, kurių direktoriai teigė, jog nepakanka kvalifikuotų matematikos mokytojų ir tai trukdo kokybiškai mokyti, lankančių mokinių dalis 2003 m. (22 proc.) buvo maždaug 5 procentais didesnė nei 2012 m. (17 proc.). Per minėtą laikotarpį 15-je EBPO šalių ir ekonominių teritorijų, kuriose buvo galima palyginti duomenis, mokyklų vadovų atsakymų, jog trūksta kvalifikuotų matematikos mokytojų, sumažėjo 10 proc. arba daugiau, o Turkijoje ir Indonezijoje – net daugiau nei 35 proc. Tuo tarpu Austrijoje, Suomijoje, Korėjoje, Lichtenšteine, Liuksemburge, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir Tailande atvirkščiai, buvo pastebėtas statistiškai reikšmingai padidėjęs skaičius atsakymų, jog tokių mokytojų trūksta.
29-se iš 38-ių šalių ir ekonominių teritorijų, pateikusių palygintinus duomenis, švietimo išteklių, pavyzdžiui, laboratorijų įrangos, vadovėlių, kompiuterių ir programinės įrangos, medžiagos bibliotekoms, kokybė nuo 2003 m. iki 2012 m. taip pat vidutiniškai pagerėjo. Labiausiai pastebimas pagerėjimas nustatytas Lenkijoje, Rusijos Federacijoje, Turkijoje ir Urugvajuje, o ypač švietimo išteklių kokybė tapo prastesnė Islandijoje, Korėjoje ir Tunise.
Švietimo problemos analizės p. 2 patektoje 1 diagramoje užfiksuotos EBPO šalių ir ekonominių teritorijų mokyklų švietimo išteklių kokybės kitimo tendencijos.
Teigiamos pokyčių tendencijos, lyginant 2003 m. ir 2012 m. PISA tyrimo rezultatus, taip pat užfiksuotos stebint materialios infrastruktūros kokybę. Vidutiniškai EBPO šalyse, kuriose galima palyginti duomenis, mokinių, kurie lanko mokyklas, kurių direktoriai nurodė kad nepakankamai turi arba trūksta mokyklų pastatų, šildymo ar ventiliacijos sistemų ar ugdymo procesui skirtų patalpų ir tai trukdo mokyti mokinius, skaičius sumažėjo atitinkamai šešiais, keturiais arba penkiais procentais. Vis dėlto, kai kuriose šalyse, tarp kurių – Korėja, Lichtenšteinas, Liuksemburgas, Nyderlandai, Tailandas ir Tunisas, per minėtą laikotarpį materialios infrastruktūros kokybė pastebimai suprastėjo.
PISA tyrimas atskleidė, kad gausesni mokyklų ištekliai automatiškai nėra susiję su geresniais mokinių mokymosi pasiekimais. Tačiau taip pat nustatyta, jog turimi būtini švietimo ištekliai – tai sąlyga, lemianti gerus mokymosi rezultatus. Taigi, kai mokyklos gerina turimų išteklių kokybę, tai negarantuoja geresnių mokinių mokymosi rezultatų, tačiau sukuria mokiniams reikiamas sąlygas kuo geriau mokytis.
Mokyklose – palankesnės sąlygos mokytis. Papildomi ištekliai niekaip nepagerins mokymosi, jeigu jie nebus panaudoti tam, kad būtų kuriama ir palaikoma gerai organizuota ir bendradarbiavimu grįsta mokymosi aplinka. PISA tyrimo rezultatai atskleidžia, net ir įvertinus mokinių bei mokyklų socialinę-ekonominę padėtį bei demografinę situaciją, reikšmingą koreliaciją tarp mokymosi aplinkos mokyklose ir mokinių mokymosi pasiekimų.
Nuo 2003 m. iki 2012 m. EBPO šalyse sąlygos mokytis mokyklose pagerėjo. Pavyzdžiui, visose šalyse ir ekonominėse teritorijose, kurių duomenis galima palyginti, pastebėtas žymus mokytojų ir mokinių santykių pagerėjimas, išskyrus tik Tunisą, kuriame pokyčių nenustatyta. Vidutiniškai EBPO šalyse mokinių, teigusių, jog jie „sutaria su dauguma mokytojų“ skaičius padidėjo 11 proc.: nuo 71 proc. 2003 m. iki 82 proc. 2012 m., o mokinių, kurie teigė, kad „daugelis mokytojų su manimi elgiasi teisingai“, dalis išaugo nuo 77 proc. 2003 m. iki 81 proc. 2012 m.
Švietimo problemos analizės p. 3 patektoje 2 diagramoje parodytos EBPO šalyse pastebėtos mokytojų ir mokinių santykių kaitos tendencijos.
Nuo 2003 m. iki 2012 m. EBPO šalyse taip pat vidutiniškai pagerėjo drausmė klasėse. Čekijos Respublikoje, Honkonge (Kinija), Islandijoje, Japonijoje, Liuksemburge ir Norvegijoje pastebėtas didžiausias drausmės klasėse pagerėjimas, Tuo tarpu Vokietijoje ir Tunise per minėtą laikotarpį drausmė klasėse tapo prastesnė. Taip pat mokinių, lankančių mokyklas kuriose bent vienas iš dviejų mokinių bent kartą per dvi savaites iki PISA tyrimo pavėlavo, dalis sumažėjo nuo 22 proc. 2003 m. iki 19 proc. 2012 m.
Vis dėlto, mokyklos dabartiniu laikotarpiu nėra labiau įtraukios nei prieš dešimtmetį.
Mokyklos vis dėlto susiduria su dideliais iššūkiais gerindamos mokyklų pajėgumus teikiant mokymo paslaugas skirtingus gebėjimus turintiems mokiniams bei mokiniams, turintiems skirtingas socialines- ekonomines sąlygas. PISA tyrimo akademinės įtraukties indeksas rodo, koks tą pačią mokyklą lankančių skirtingų gebėjimų ir poreikių mokinių santykis. Vertinant pagal šį indeksą, kuo didesnė matematikos mokymosi pasiekimų variacijos procentinė dalis, tuo akademinė įtrauktis šiose mokyklose geresnė. EBPO šalyse su palyginamais duomenimis 2012 m. PISA tyrimo rezultatai rodo 36 proc. skirtumą matematikos mokymosi pasiekimuose tarp mokyklų ir 64 proc. – pačiose mokyklose. 2003 m. variacija mokyklose buvo 2,3 procentiniais punktais didesnė nei 2012 m. Tai reiškia, kad per pastarąjį dešimtmetį mokyklos tapo mažiau akademiškai įtraukios. Kitaip tariant, tai rodo, kad 2012 m. mokyklos buvo mažiau linkusios priimti į tą pačią mokyklą mokytis tiek prasčiau, tiek geriau besimokančiuosius nei 2003 m.
Taip pat per praėjusius dešimtį metų kiek pakito mokyklų socialinis-ekonominis profilis. PISA socialinės įtrauktiems rodiklių indeksas rodo, kokiu santykiu skirtingomis socialinėmis-ekonominėmis sąlygomis gyvenantys mokiniai lanko tą pačią mokyklą, arba kiek skirtingose mokyklose skiriasi jų socialinis-ekonominis profilis. Vidutiniškai EBPO šalių su palygintinais duomenimis mokyklose tiek 2003 m., tiek ir 2012 m. buvo nustatyta 76 proc. mokinių socialinės-ekonominės padėties variacija. Tačiau šis vidutinis rodiklis slepia didelius šalyse matomus skirtumus. Honkonge (Kinija), Latvijoje, Naujojoje Zelandijoje mokyklos tapo žymiai mažiau socialiai įtraukios. Tuo tarpu Italijos, Japonijos, Korėjos, Šveicarijos ir Turkijos mokyklos tapo daug labiau socialiai įtraukios.
Akademinės ir socialinės įtraukties laipsnis mokyklose priklauso nuo to, kaip mokiniai paskirstomi į mokyklas. Švietimo sistemose, kuriose mokiniai paskirstomi į mokyklas pagal gyvenamąją vietą, būtent atskirtis pagal gyvenamąją vietą, o ne švietimo politika lemia akademinę ir socialinę-ekonominę mokyklų sudėtį. Vis tik, labiau pasiturintys mokinių tėvai neretai renkasi, kur gyventi pagal tame ar kitame rajone esančių valstybinių mokyklų darbo kokybę. Švietimo sistemose, kuriose mokinių tėvams suteikiama didesnė pasirinkimo laisvė, į kurias mokyklas leisti savo vaikus, ir kuriose mokyklos priima mokinius atsižvelgdamos į jų mokymosi pasiekimus ar kitas individualias savybes, akademinė ir socialinė įtrauktis yra labiau susijusi su švietimo politika. Ateinančiame dešimtmetyje švietimo sistemos turės įveikti didžiulį iššūkį, – taip tvarkyti mokyklos pasirinkimo klausimą ir švietimo politiką, kad būtų pašalinta mokinių atskirtis.
Pagrindinė išvada
Nors dabar mokyklos yra geriau aprūpintos ir jose dirba geriau sukomplektuoti pedagogų kolektyvai nei prieš dešimtmetį, nors jose sudarytos palankesnės sąlygos mokytis, tuo pat metu nėra pastebima, kad gerėtų mokyklose socialinė ir akademinė įtrauktis. Sudarius galimybes nepalankiose socialinėse-ekonominėse sąlygose gyvenantiems ir sunkumų turintiems mokiniams mokytis kokybiškai dirbančias mokyklas (pvz., teikiant finansinę paramą, gerinant nepalankiose socialinėse-ekonominėse sąlygose gyvenančių šeimų galimybę gauti informaciją ir kitais metodais), būtų galima ateityje gerinti mokyklų socialinę-ekonominę ir akademinę įtrauktį.
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą