Iš dešinės: prof. Nijolė Večkienė ir Šv. Antano dienos centro vadovė Margarita Lizdenytė
OFS Jolantos Klietkutės nuotrauka.
Birželio 23 dieną Kaune, Šv. Jurgio konvento svečių namuose „Domus Pacis“, vyko katalikiškų dienos centrų konferencija, skirta pasidalinti patirtimi apie darbą su sunkumus išgyvenančiomis šeimomis. Kretingoje įsikūręs Šv. Antano dienos centras, kartu su kitomis penkiomis katalikiškomis organizacijomis, trejus metus vykdė Europos socialinio fondo remiamą projektą, kurio metu konsultavo 230 žmonių, padėjo jiems atkurti socialinius, darbo įgūdžius, grįžti į darbo rinką.
Tikslinės programos grupės buvo ilgalaikiai bedarbiai, vienišos motinos, socialinės rizikos šeimos, moterys po ilgesnės pertraukos grįžtančios į darbo rinką bei priklausomybėmis sergantys žmonės. Su dalyviais dirbo socialiniai darbuotojai, psichologai, pedagogai, lektoriai, konsultavo profesionalūs VDU lektoriai.
Kaip pasakojo Šv. Antano dienos centro vadovė Margarita Lizdenytė OFS, į pusmečio trukmės mokymus atėjo žmonių nusivylusių gyvenimu, dabartimi, realiais savo gyvenimo pasiekimais, bijantys rodytis žmonėms. Atėję į Dienos centrą ir pusę metų gaudami profesionalias konsultacijas, jie atpažino savo poreikius, susirado draugų, suprato savo galimybes ir ko gali siekti, išmoko dirbti kompiuteriu. „Tačiau svarbiausia, kad jie įgijo didesnį pasitikėjimą savimi. Be to, stengėmės jiems padėti įsijungti į bendruomenę“, – sakė Margarita Lizdenytė.
Programos dalyviai galėjo pasirinkti vieną iš 38 siūlomų specialybių. Populiariausios buvo slaugytojai, kepėjai, floristai, buhalteriai. Iš viso dalyviai pasirinko 25 skirtingas specialybes. Geriausiai sekėsi tiems, kurie gyveno arčiau regionų centrų, tokių kaip Panevėžys, Kaunas ir Klaipėda. Tiems, kurie gyveno arčiau Mažeikių, buvo sunkiau pasirinkti profesiją, nes juose nebuvo tinkamos darbo pasiūlos. Žmonės iš socialiai remtinų šeimų neturi galimybės toli važinėti į darbą.
„Iki šiol įsidarbino 71 žmogus, o 6 išsiėmė verslo liudijimus. Dar keturi žmonės tęsia studijas. Kiti dar mokosi ir yra tikimybė, kad likusieji 47 asmenys įsidarbins ir įsikabins į gyvenimą, – projekto rezultatus pasakojo vadovė Margarita Lizdenytė iš Kretingos. – Pagalba šeimai katalikiškuose dienos centruose nereiškia, kad visus padarėme praktikuojančiais katalikais. Mes darėme tai, ką galėjome, stengdamiesi žmonėms parodyti gerumą, gailestingumą, supratimą.“
Jolantos Klietkutės nuotrauka
Konferencijos dalyviai klausėsi pranešimų apie kompleksinį darbą su šeimomis, dalijosi savo patirtimi. Socialinių mokslų daktarė Nijolė Liobikienė teigė, kad svarbiausia rasti tėvams pasakyti teigiamų žodžių ir vengti išankstinių neigiamų nuostatų. Ji priminė, kad ilgą laiką nedirbančios moterys jaučiasi kaip voverės rate.
Doc. dr. Nijolė LiobikienėJolantos Klietkutės nuotrauka
„Reikia susitelkti į daug problemų turinčias šeimas. Pažiūrėkime į inteligentišką šeimą, kuri augina tris ar keturis vaikus su nedidelėmis pertraukomis. Tėvas daug dirba, nes šeimą reikia išlaikyti, o moteris sukasi buityje. Jeigu niekas jai nepadeda, po pusmečio moteris pradeda jausti depresijos simptomų, ima save graužti, kad nesugeba atlikti visų pareigų, jaučia dar didesnę įtampą, atsiranda psichosomatinių simptomų. Jeigu niekas jai nepadeda, rizika susirgti psichosomatine liga labai padidėja, – aiškino Nijolė Liobikienė ir papasakojo savo asmeninę patirtį: „Nebuvau socialinės rizikos mama, bet auginat tris pametinukus man „važiavo stogas“. Šeimų, kuriomis rūpinasi dienos centrai, mamos ir tėčiai turi didesnę riziką užsidaryti užburtame rate, nes manęs pirštais nebadė, o jie įpratę, kad juos nuolat moko, aiškina, kokie netvarkingi jų vaikai, kokie jie netikšos. Kuo žmogus labiau sužeistas, tuo labiau jis jaučia kitų žmonių požiūrį į jį ir tuo labiau jam yra išreikštas poreikis būti oriam. Jie vengia ateiti į susirinkimus, kartais būna pikti. Negalima jų dėl to smerkti. Vis dėlto, jeigu mes neištiesime pagalbos rankos, niekas jų gyvenime nesikeis, – aiškino socialinių mokslų daktarė. – Šeimos tol suksis problemų, poreikių ir vaidmenų rate, kol galiausiai visiškai palūš ir reikės iš šeimų paimti vaikučius. Padėti reikia keleto dalykų. Pirmasis, kurio reikia, kad padėtume išeiti iš užburto rato, yra pagarba. Ji turi būti nuoširdi, turime priimti tėvus ne tik šypsodamiesi iš išorės, bet nuoširdžiai džiaugdamiesi jų žengtais žingsniais. Tėvai myli savo vaikus taip, kaip sugeba juos mylėti. Mūsų uždavinys – ne teisti juos, bet padėti jiems labiau mylėti savo vaikus“.
Antrasis principas, kurį įvardijo daugiavaikė mama ir docentė Nijolė Liobikienė, yra teigiamų dalykų akcentavimas. „Jie yra girdėję tiek daug negatyvių dalykų apie save, kad kritika jų visiškai nebeveikia. Jeigu norime, kad žmogus galvotų apie išėjimą iš ydingo rato, turime pradėti jiems sakyti gerus dalykus, pagirti jų vaikus ir gerą elgesį, pažangą. Jeigu atkreipsime dėmesį, ką gero vaikas per savaitę padarė, ir tėvų, ir vaikų elgesys ims keistis.“
Trečias nepaprastai svarbus dalykas yra ištiesti žmogui ranką ir nesistebėti, kad jis nežino, atrodytų, elementarių dalykų. „Galbūt tai jau trečia karta, kuri nelabai moka rūpintis vaikais, nes dabartinių tėvų seneliai nuo ryto iki vakaro dirbdavo kolchoze. Jei nenutrauksime grandinės, jų vaikai elgsis taip pat, nes tai išmokstami dalykai. Jeigu jie matys panieką mūsų veiduose, negalėsime suteikti pagalbos“, – teigė N. Liobikienė.
Pasak jos, veiksmingiausi darbo metodai yra nuoširdumas ir neteisimas, klausimas, ką būtų galima daryti kitaip, neiškėlimas per aukštų standartų, kurių šeima negali pasiekti. Tegul žmonės pradeda nuo mažų dalykų – praustis bent porą kartų per savaitę, atsinešti maisto į dienos centrą.
Šis Lietuvos provincijos žmonių gyvenimus keičiantis projektas tęsis iki šių metų spalio mėnesio.
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą