Kas rytą tūkstančiuose namų pasikartoja tas pats scenarijus. Už lango dar tamsu, laikrodis rodo negailestingą septintą valandą, o tėvai giliai įkvepia prieš atidarydami vaiko kambario duris. Tai ne šiaip kasdienė rutina – tai derybų, psichologijos ir geležinės kantrybės reikalaujanti operacija, kurią daugelis tėvų prilygina sudėtingiausioms diplomatinėms misijoms.
„Dar penkios minutės“ sindromas
Jei reikėtų išrinkti frazę, kuri darbo dienų rytais Lietuvos namuose skamba dažniausiai, tai neabejotinai būtų „dar penkias minutes“. Vaikų nenoras palikti šiltos lovos yra visiškai natūralus ir žmogiškas, tačiau tėvams tai reiškia tiksintį streso laikmatį. Rytinis žadinimo procesas dažniausiai evoliucionuoja etapais: jis prasideda švelniais pakutenimais ir tyliais raginimais, pereina į logiškus argumentus apie vėlavimo pasekmes, o neretai baigiasi desperatiškais prašymais ar griežtesniu tonu.
Šis perėjimas nuo ramybės prie panikos įvyksta per kelias minutes. Tėvai puikiai žino: kiekviena pramiegota minutė reiškia greitesnį pusryčių rijimą, pamirštą pratybų sąsiuvinį ir papildomą įtampą rytiniame eisme.
Daugiau nei tiesiog nuovargis
Miego specialistai ir vaikų psichologai nuolat pabrėžia, kad šis rytinis vangumas retai būna tiesiog vaikiškas užsispyrimas ar noras paerzinti tėvus. Ypač mūsų klimato zonoje, tamsiaisiais rudens ir žiemos mėnesiais, natūralūs žmogaus bioritmai desperatiškai priešinasi budimui tamsoje. Melatonino – miego hormono – lygis vis dar būna aukštas, todėl vaiko smegenys tiesioginės to žodžio prasme vis dar miega, net jei akys jau atmerktos.
Prie to prisideda ir šiuolaikinis gyvenimo tempas. Mokyklos krūviai, popamokinė veikla ir ekranų skleidžiama mėlynoji šviesa vakarais išbalansuoja natūralų vaikų poilsio ciklą. Tėvai atsiduria tarp dviejų ugnių: jie mato, kad vaikui desperatiškai trūksta miego, tačiau sistema reikalauja, kad aštuntą valandą ryto jis sėdėtų suole ir būtų pasiruošęs absorbuoti naujas žinias.
Nematomas emocinis krūvis
Visuomenėje dažnai kalbama apie darbo sukeliamą stresą, tačiau retai susimąstoma apie emocinį krūvį, kurį tėvai patiria dar iki prasidedant oficialiai darbo dienai. Iki 8:00 val. ryto statistinis tėvas ar mama jau būna spėję pabūti derybininku, konfliktų sprendėju, greitojo maisto šefu, psichologu ir asmeniniu stilistu.
Jausti nuolatinę įtampą, bandant išlaikyti pozityvumą ir kartu griežtumą, yra sekinantis darbas. Būtent todėl jausmas, kai išlydi vaiką pro duris ar paleidi prie mokyklos, dažnai prilygsta nedidelei pergalei. Po jos labiausiai norisi tiesiog atsisėsti į automobilį ar grįžti į tuščią virtuvę ir bent penkias minutes pabūti visiškoje tyloje, geriant jau spėjusią atvėsti kavą.
Bendrystė kasdienybėje
Nors universalaus, stebuklingo recepto lengviems rytams niekas dar neišrado (nors ekspertai ir siūlo ankstinti miego laiką, ruošti drabužius iš vakaro ar naudoti šviesos žadintuvus), vienas dalykas vienija visus tėvus – begalinė meilė ir atsakomybė.
Tad kitą kartą, kai pusę aštuntos ryto desperatiškai ieškosite antros sportinės kojinės ir bandysite įkalbėti savo atžalą išlipti iš lovos, prisiminkite: už sienos, kitame bute ar kaimyniniame name, lygiai taip pat kovoja kiti tėvai. Jūs nesate vieni. Tai tėvystės realybė – chaotiška, varginanti, bet tuo pat metu neatsiejama nuo šeimos gyvenimo, kuri kada nors, vaikams užaugus, taps tik su šypsena prisimenamu memuaru.
Palikti komentarą