Mėja Nutautaitė (30 m.) savo pirmagimio vaiko, kuriam ką tik suėjo 14 m., susilaukė būdama labai jauna, taigi puikiai suprato, kad auginant paauglius šeimoje būna visko.
Bet visgi tai, kas nutiko jų šeimoje, ją labai sukrėtė ir sujaudino: vieną dieną iš savo dvylikametės dukros išgirdo, kad ši yra labai nepatenkinta tuo, kad gimė mergaite, ir nori būti berniuku.
Nors Mėja ir labai susirūpino, į ginčus su vaiku ji nesileido, į jo norus pažvelgė rimtai ir dabar jau visiems sako, kad turi ne dukrą, o sūnų Liamą. Kai kurie žmonės tokio mamos požiūrio nesupranta, bet ji įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi teisę būti tuo, kuo nori, o tėvai turi mylėti vaikus tokius, kokie jie yra.
– Pirmiausia papasakokite, kokia jūsų šeima ir ką jūs veikiate? – pirmiausia paklausiau Mėjos.
– Mūsų šeimą sudarome mes su sužadėtiniu (jam 32 m.), mūsų translytis sūnus ir ką tik šeimą papildęs dar vienas sūnelis, kuriam tuoj sueis 2 mėnesiai. Vyresnėliui ką tik suėjo 14-a. Taip pat turime du keturkojus šeimos narius – šunis.
Aš šiuo metu auginu mažylį bei turiu savo gyvūnų gelbėjimo tarnybą VšĮ „Letenėlių namai“. Su beglobiais gyvūnais dirbu jau daugiau nei 15 metų, o šiemet pagaliau įsteigiau savo VšĮ, nes regione, kuriame gyvename, labai trūksta dirbančiųjų šioje srityje.
– O ką jūs manėte apie translyčius ir kitus LGBT+ bendruomenės žmones, kol tai nebuvo palietę jūsų asmeniškai?
– Visada buvau geros nuomonės apie šios grupės žmones, nes žinojau, jog tai, kokie jie yra, nėra jų pasirinkimas dėl mados ar iš nuobodulio. Be to, visada maniau, jog kiekvienas turi būti savimi ir jaustis gerai, ir neprivalo niekam aiškintis, kodėl yra vienoks ar kitoks, ar myli vienokius, ar kitokius žmones.
Mano supratimas, kokia gili tragedija yra jaustis ne ta socialine lytimi, kokia žmogų mato aplinka, pagilėjo tuomet, kad dėl panašaus jausmo pasikeičiau savo vardą. Senojo savo vardo visą gyvenimą negalėjau pakęsti, nes su juo nesijaučiau savimi.
Būdavo, kas nors kviečia, o aš viduje jaučiu, kad čia ne aš, ne apie mane tai. Tad nors jaustis ne toje lytyje nėra lygiavertiška jausmui, kuomet jautiesi vadinamas ne tuo vardu, abi situacijas vienija pojūtis, jog tai ne tu. Tai, manau, man labai padėjo suprasti savo vaiką.
– Kaip apibūdintumėte, koks jūsų vaikas – tuomet dar dukra – buvo vaikystėje, ką mėgdavo veikti?
– Liamas visada buvo smalsus, labai protingas ir socialus vaikas. Jam niekada nekilo problemų su adaptacija naujose vietose (mums teko nemažai kraustytis ir keisti mokyklų), puikiai rasdavo bendrų sąlyčio taškų su visais.
Dėl aukšto intelekto ir spartesnės raidos lengviau rasdavo bendrą kalbą su vyresniais vaikais bei suaugusiais. Tiesa, gana sunkiai priimdavo nesėkmes, sunkumus.
Psichologiškai jis jautrus, tačiau paauglystėje tampa vis atsparesnis, tvirtesnis.
Nuo pat mažens jautėsi didelis jo pasipriešinimas mergaitiškai atributikai – suknelės, sijonai ir kiti moteriški dalykai buvo boikotuojami. Taip pat labai nemėgo rožinės spalvos.
Tačiau ir aš pati vaikystėje buvau visai nemergaitiška: man labiausiai patiko vilkėti treningus, žaisti mašinytėmis ir statyti bazes. Mano moteriškoji pusė išsiskleidė jau pilnametystėje. Tad savo vaikui leidau tiesiog būti savimi. Tiesa, kartais tam tikroms progoms liepdavau apsirengti suknelę ar kitokį dailesnį rūbą.
– Kaip sužinojote, kad vaikas yra translytis? Ar jis jums tiesiog pasakė, kad nenori būti mergaitė, nes nori būti berniukas?
– Tuo metu, beveik prieš dvejus metus, kai mano vaikas apie tai prabilo, jis sirgo stipria depresija. Mes dėjome daug pastangų, kad depresija atsitrauktų.
Kai vaikas pasakė, jog nori su manimi pasikalbėti, toks jo bandymas atsiverti man buvo kaip didžiausias stebuklas. Tačiau iš jo tono, akių bei kūno kalbos mačiau, kad jis dėl kažko nerimauja, o tai, ką jis nori pasakyti, bus labai svarbu.
Tokios pokalbio temos nesitikėjau. Vaikui augant man nė minties apie galimą translytiškumą nekilo, nes maniau, jog visi to ženklai yra tiesiog savęs ieškojimas.
– Kaip į tą žinią reagavote? Ar daug reikėjo laiko, kol su viskuo susitaikėte, viską permąstėte, gal ir save kaltinti dėl kažko norėjosi?
– Mano išorinė reakcija buvo tokia, kokios norėčiau sau, jei man taip nutiktų – pasakiau vaikui, kad bet kokiu atveju aš jį labai myliu ir man svarbiausia, kad jis būtų laimingas. O mano viduje siautė kažkoks uraganas.
Manau, kitaip ir būti negalėjo, nes tai, kas nutiko, yra labai sudėtingas dalykas. Jokiems tėvams nebūtų lengva išgirsti, kad jų vaikas nesijaučia savo kūne gerai, nesijaučia laimingas toks, koks dabar yra. Mane užplūdo daugybė klausimų: kas dabar bus? O gal tai laikina? Kaip elgtis? Ką sakyti?
Pradžioje vyliausi, kad tai praeis, o vėliau suvokiau, kad visgi tai nėra kažkokia „mada“. Taip pat apėmė baimė, nežinomybė, neužtikrintumas. Sunkiausia man buvo susitvarkyti su savimi, kad neprimesčiau vaikui savo nuomonės, o leisčiau jam pačiam susivokti.
Dar ir šiandien man yra sunku persiorientuoti prie kito jo vardo ir įvardžio „jis“ vietoje „ji“.
– Ar po to prisipažinimo dukra ir susigalvojo Liamo vardą, pradėjo kitaip rengtis ir kitaip atrodyti?
– Kaip suprantu, šį vardą vaikas jau buvo išsirinkęs, matyt, apie tai svarstė ilgai. Noras keisti garderobą bei šukuoseną taip pat buvo labai greitai išreikštas.
Kadangi nebuvau tikra, ar tai nėra tik trumpas tarpsnis, jokių staigių pokyčių neleidau daryti. Viskas vyko palengva: po truputį trumpėjo plaukų ilgis, keitėsi drabužiai. Per beveik dvejus metus viskas pasikeitė kardinaliai: iš ilgų gražių garbanų liko trumpi plaukai, o garderobas – toks, kaip tipinio paauglio berniuko.
Kai pirmąkart jis kirpo plaukus perpus, man norėjosi verkti. Tačiau žinojau, jog tai vaikui atneš džiaugsmo, o blogiausiu atveju – plaukai gi ataugs.
– Kaip tos permainos paveikė judviejų santykius?
– Prisipažinimo momentu mano vaikas sirgo stipria depresija, o po prisipažinimo labai pasijautė stiprus gerėjimas. Matėsi, kad jam palengvėjo. Žinoma, tai džiugino, bet ir nerimavome, nes labai bijojome atkritimo. Tačiau jo nebuvo. Per metus laiko depresija visiškai pasitraukė.
Manau, jog prisipažinimas mus suartino, nes su vaiku pradėjome daugiau bendrauti, pokalbiai tapo gilesni, atsirado didesnis pasitikėjimas vienas kitu.
– Jūs, mama, tikrai supratinga… O kaip buvo su kitų artimųjų reakcijomis?
– Kai įvyko šis pasikeitimas, mano antroji pusė buvo ką tik įsiliejusi į mūsų šeimą. Tačiau jei ne jo palaikymas, būtų buvę daug sunkiau tiek man, tiek Liamui.
Su mane užauginusia mama (biologinė motina manęs neaugino) pasikalbėjau apie tai gal tik po metų. Bijojau, jog būdama vyresnio amžiaus, ji į tai gali pažiūrėti labai konservatyviai, bet ji yra nuostabi – sulaukėme jos palaikymo.
Na, o su sužadėtinio tėvais apie tai nekalbėjom, nors jie tai ir žino. Kol kas vyksta toks žaidimas: apsimeskim, jog ši tema neegzistuoja (jie neklausia, o mes nekalbam apie tai). Kita aplinka apie tai sužino palaipsniui. Artimi draugai mus palaiko. O tarp pažįstamų pasitaiko visokių situacijų: neseniai iš vienos nuo vaikystės pažįstamos merginos gavau smerkiančių žinučių net keletą kartų, tad teko jas net paviešinti, tikintis, jog po to nustos drabstytis įžeidinėjimais.
– Koks dabar jūsų sūnus dėl to savo translytiškumo – kuo jis išskirtinis savo išvaizda, apranga, kokiu vardu į jį kreipiamasi mokykloje? Ir ar jūs, nepažįstamų žmonių paklausta apie vaikus, jį pristatote kaip sūnų, ar visgi kaip dukrą?
– Oficialiai, deja, nei mokykloje, nei gydymo įstaigoje negalime prašyti, jog į vaiką būtų kreipiamasi pagal jo socialinę, o ne biologinę lytį. Tad mokykloje ir kitur oficialioje aplinkoje į mano vaiką kreipiamasi kaip į merginą.
Tačiau namuose, draugų tarpe ir kitoje neoficialioje aplinkoje mes gyvename pagal socialinę lytį, ir naujiems žmonėms vaikas pristatomas kaip mūsų sūnus. Ir iš išvaizdos jis atrodo kaip berniukas, niekam net sporto klube nekyla minčių, kad biologiškai tai mergina.
– Ar ateities perspektyva – keisti lytį hormonais bei operacijomis (gal jau ir pinigus tam taupote?), ar apie tai dar daug negalvojate?
– Fiziniu lyties keitimu mano vaikas labai rimtai domisi ir to labai laukia. Ir labai liūdi, kad dar daug metų laukti. Kadangi viskas tiek medicinoje, tiek teisinėje bazėje nuolat kinta, o iki vaiko pilnametystės dar 4 metai, tai pinigų dar netaupome. Tiesiog viską stebėsime ir konkretesnius sprendimus priimsime tik Liamui sulaukus pilnametystės.
Finansinė situacija tikrai kiš koją, nes nesame turtinga šeima. Bet su Liamu kalbu, kad sieksime tiek, kiek jam reikės ir kiek leis mūsų galimybės.
– Kaip jūs dabar sau ir visiems kitiems (ypač tiems, kurie sako, kad tokie dalykai – kažkokia mada, psichologinių problemų išraiška ar pan.) paaiškintumėte, kodėl kai kurie žmonės visgi gimsta translyčiais?
– Tiesa sakant, neturiu atsakymo, kodėl kai kurie žmonės gimsta translyčiais. Lygiai taip pat, kaip negaliu paaiškinti, kodėl žmonės yra vienokio ar kitokio būdo, turi kažkokius norus ir pan.
Tiesiog žmonės yra skirtingi, o būti kitokiu nėra blogis ar psichologinė problema. Psichologinė problema yra bandyti visus sustatyti pagal vieną kurpalį ir pykti, kad kažkas yra ne toks, kokį jį kažkas norėtų matyti.
Apskritai manau, jog mes visi turime teisę mylėti, būti ir gyventi taip, kaip mums atrodo. Svarbiausia, kad neskriaustume kitų ir išliktumėme savimi.
– Kažkuriuo momentu ryžotės ir prabilti apie tai viešai. Kaip tam ryžotės ir ar nebuvo baisu? Kokių reakcijų sulaukėte?
– Prabilti viešai ryžausi tuomet, kai atsibodo nuolatiniai klausimai, pamačius mūsų šeimos nuotraukas. Kadangi dauguma žinojo, jog turėjau dukrą, tai nesuprato, kodėl taip pasikeitė jos išvaizda. Buvo ir nesuprantančių, kur dingo mano dukra ir kaip atsirado toks didelis sūnus, apie kurį jie negirdėjo.
Tuomet pasikalbėjusi su vaiku nutariau parašyti postą savo feisbuko paskyroje, kad nebereikėtų atsakinėti į asmenines žinutes. Žinojau, jog reakcijų bus visokių.
Ir jų tikrai buvo visokių, bet džiaugiuosi, jog iš socialinio tinklo draugų rato dingo tik keletas asmenų – vadinasi, savo aplinką atsirinkusi buvau gerai.
Žinoma, visoms translyčių vaikų šeimoms neramu apie tai kalbėti viešai, nes mūsų visuomenėje yra daug žiaurumo, ir vaikų tarpe taip pat. Tačiau manau, jog apie tai kalbėti svarbu, nes tai nėra gėda, kurią turėtume slėpti. Visi nusipelno galėti būti savimi.
Visiems, bandantiems įkąsti man ar mano šeimai, noriu pasakyti: nevarkite, man mano gyvenimas pakankamai svarbus ir įdomus, o jūsų nuomonė ir drabstymai kakučiais nerūpi.
Palikti komentarą