Būti mokytoju yra tikrai nelengva! Ilgos pasiruošimo valandos ir dažnai užimti savaitgaliai, chaosas klasėje, kurį reikia išmokti valdyti ir t.t. Būti mokytoju daug daugiau, nei šie sunkumai. Būti mokytoju, tai rūpintis ir kurti mūsų visų ateitį!
Įpusėjus mano pirmiesiems mokymo metams, susidūriau su sunkumais, kurie privertė vėl ir vėl savęs paklausti: ar tai tikrai mano vieta?
Susimąsčiau, kad jei būčiau jaunesnė, tikriausiai, pagalvočiau, ar net patikėčiau tuo, kad tai ne mano vieta! Kiek daug tokių jaunų pradedančių mokytojų susitinka su tokiais savo jausmais?
Kai puoli į darbus atsidavęs ir norintis pasiekti kiekvieną žmogų, kiekvieną tavo klasėje esančią širdį, bet to padaryti nepavyksta… Kai išgirsti prieškaištus tėvų, kurie mato tik savo vaiką, o tu stengiesi padėti iššifruoti aplink jį, mažą, supantį didelį pasaulį…
Pasisekė tam, kurio šone stovi kitas, daugiau patirties turintis ir ja su pradedančiuoju mokyti pasidalinti norintis mokytojas. Aš tokį turiu ir jam esu skolinga milžinišką AČIŪ.
Remdamasi savo patirtimi labai aiškiai suvokiu, kad reikia
Nebijoti klysti
Priimti savo ir kitų netobulumą. Ypač, jei ką tik pradėjau savo vieną iš sunkiausių ir svarbiausių karjerų.
Savo klydimuose slapstytis neverta. Mokausi “atversti kortas” ne tik kolegoms, bet ir vaikams, kuriuos mokau. Tai sukuria sveikus ir pagarbius santykius. Drąsinu save klausti mokinių patarimo.
Daugelis patyrusių mokytojų sako, kad tikėtis sėkmės pirmaisiais metais yra ydingas mąstymas.
Prašyti pagalbos
Nėra jauku prašyti pagalbos, ypač tų, kurie jau ilgai šioje sferoje. Esą pagalvos, kad esu silpna ar nesugebanti. Taip ir klajoji, kaip pasiklydęs kačiukas.
Jei reikia pagalbos, tiesiog prašyk! Net neabejoju, kad atsiras supratingų ir atvirų bendradarbių, kurie prisiminę savo pradžią noriai padrąsins, o gal net labai padės. Geriau būti tiesoje savo sunkumuose, nei apsimesti, kad viskas gerai.
Sportuoti
Pirmiausia, mokytojo darbas reikalauja ištvermės: tiek psichinės, tiek fizinės. Fizinis aktyvumas, buvimas gryname ore padeda sumažinti dažnai jaučiamą didžiulę įtampą.
Nustatyti aiškias ribas, ir jas ginti
Turiu prisipažinti, kad tai mano sunkiausia pamoka, kurios turiu dar mokytis ir mokytis. Būna užsiėmimuose, kuriuose vaikai vienas per kitą kalbą ir trikdo klasę. Skaudu pastebėti tuos, kurie nori išmokti, tačiau dėl chaoso nusivilia ir ramiai tūno.
Mokausi brėžti aiškią ribą, išdėstydama taisykles ir jų pažeidimo pasekmes. Vis jaukinuosi mintį, kad mokiniai nėra mano draugai ir aš neprivalau visiems patikti, įtikti ir būti visada maloni.
Palikti nebaigtų darbų sąrašą
Dažnai atrodo, kad pasiruošimui galo nėra. Tiek daug reikia apie viską pagalvoti, numatyti, apsvarstyti… Deja,mokytojo darbų sąrašas niekada nebūna baigtas! Todėl dėliojuosi prioritetus, į kuriuos žvelgiant sugrįžta ramybė ir džiaugsmas.
Neišlaidauti
Išleidau nemažai pinigų savo veiklos pradžiai. Vis atrodė, kad man reikia daugiau ir daugiau instrumentų, įvairiausių priemonių. Tiesa, kad kaskart reikia išleisti kažkiek savo finansinių resursų, bet
stabdau save klausdama: ar man tikrai to reikia? ar galiu kitais, gal nemokamais būdais, kūrybiškiau kažką sugalvoti.
Nurimti
Pergyvenu, kai negaliu sukontroliuoti kalės. Pergyvenu, jei kažkoks vaikas nebenori dalyvauti mano muzikos pamokose. Pergyvenu, kad kai mane kviečia vadovybė, kad kažką jau “prisidirbau”. Pergyvenu, kad nesugebu pasiekti savo išsikeltų pamokoje tikslų…
Neįmanoma perteikti visą savo žinojimą. Svarbiau atskleisti vaikams naują žvilgsnį į tai, ką jie jau seniai žino. Neverta stengtis magiškai transformuoti juos į “kažką”, į intelektualiai smalsius žmones. Pripažįstu, kad yra mažai neišmanantys žmonės ir dideliame mieste, ir mažame kaime… Todėl jaudintis neverta!
Be galo svarbu palikti tai, ko negaliu sukontroliuoti!!! Blaiviai įvertinti ir nusiraminti.
Priimti realybę
Dirbant su vaikais svarbu suvokti, kad bus jų visokių ir dažnai man nebus suteikta galimybė jų “išgelbėti”. Jausti skausmą dėl vaikų nereiškia, kad kažkas su manimi negerai, bet taip pat, kad kažkas gali būti negerai ir su pasauliu…Nelengva, bet privalu “paleisti” kitų gyvenimus.
Save, kaip mokytoją pažinti
Sakoma, kad per pirmuosius mokytojavimo metus susivokiama, koks mokytojas tu esi. Tad reikia laiko save naujoje sferoje pažinti ir tik tada atrasti, koks/kokia gi galiu būti savimi klasėje. Tai procesas!
Mano naujas profesinis tinklaraštis apie ankstyvąjį muzikinį ugdymą: www.muzikosperliukai.wordpress.com/
Informacijos šaltinis: gyvosistorijos.wordpress.com
Palikti komentarą