Šeimos psichologė Svetlana Merkulova mano, kad net viena neatsargiai pasakyta frazė gali stipriai paveikti mažo vaiko psichiką. Todėl bendraudami su savo atžalomis tėvai turėtų labai atsargiai parinkti žodžius, o kai kurias frazes ir visai pamiršti.
„Aš, būdamas tavo metų, mokiausi puikiai“
Vaikams nuo gimimo ir šešerių mama ir tėtis – beveik dievai, žinantys praktiškai viską. Tėvai formuoja mažylio požiūrį į pačius save ir į supantį pasaulį. Šioje frazėje galima įžvelgti tėvų konkurenciją su vaiku, tarsi šie jam sakytų: „Tu niekada manęs nepavysi! Kiek tu besistengtum, aš geresnis už tave.“ Vaikai, užaugę su tokia nuostata, vėliau visą gyvenimą įrodinėja šeimai, kad ir jie yra geri.
Sakydami panašius dalykus tėvai stimuliuoja vaiko psichikos narcizinę pusę. Tai, žinoma, provokuoja vaiką siekti tam tikrų tikslų. Bėda ta, kad, nors galiausiai žmogus kažko ir pasiekia, tačiau ne sau, o mamai ir tėčiui – kad šie galų gale pamatytų, kad vaikas yra jų vertas. Augdami tokie vaikai retai džiaugiasi savo sėkmėmis – paprastai džiaugsmas ateina tik tuomet, jei tėvai pripažįsta jų pasiekimus.
„Tu mano bezdžionėle, paršeli“
Kaip tik mylintys tėvai nevadina savo atžalų! Taip elgdamiesi tėvai nuasmenina vaiką – Jono, Marytės tarsi nelieka, o atsiranda kažkoks žaislas (paršelis, bezdžionėlė…), su kuriuo galima daryti ką nori. Gyvenimo pradžioje vaikai visiškai pasitiki tėvais, tad kiekvieną jų ištartą žodį priima nekritiškai. Pasakysite vaikui, kad jis kvailys (vietoj „Tau reikalinga pagalba, leisk aš tau padėsiu, paaiškinsiu“) ir vaikas tuo patikės. Kartą įsikarščiavusi mama pasakė vaikui, kad jis bailys. Vėliau šis vaikas prisistatydavo: „Mano vardas Jonas, aš bailys“.
Taigi, gerai pagalvokite, kaip Jūs bendraujate su savo atžala. Žmogaus vardas – tai jo prisistatymas pasauliui. Sugalvodami savo vaikui vis naujus linksmus pavadinimus, jūs tarsi ištrinate jo vardą! Tikrasis vaiko vardas visada turi dominuoti, tad neiškraipykite jo ir nekeiskite – nuo to priklauso, kaip ateityje žmogus jausis pasaulyje, kiek pilnavertė bus jo asmenybė. Vadindami dukrą ar sūnų vištele ar velniuku, jūs atimate gabalėlį jo asmenybės.
„Pažiūrėk, kaip Simas gražiai nupiešė, o tu čia ką prikeverzojai“
Dauguma tėvų lygina vaikus turėdami geriausius ketinimus. Greičiausiai tėvai ir patys tai patyrė vaikystėje, ir dabar jie sako: „Na ir kas, nieko čia baisaus, man irgi taip sakydavo, o pažiūrėkite, koks puikus aš užaugau“.
Tėvai jau spėjo užmiršti, kaip skaudu, kai mama ar tėtis tave atstumia, sakydami: „Simas geresnis vaikas, nei tu.“Tai labai skausminga patirtis, kurią vaikas ateityje dažnai perkelia į savo, jau suaugusiojo, gyvenimą. Vaikui visada nemalonu, kai jį lygina su kažkuo kitu – darželio ar mokyklos draugu, broliu ar seserimi. Suaugę tokie vaikai visada lygins save su kitais ir visada ne savo naudai.
„Jei tu taip elgiesi, aš tavęs nemyliu“
Taip sakydami pranešate vaikui: „Aš galiu tave mylėti tik tada, kai tu man įtinki“. Po tokios frazės vaikas iš visų jėgų stengiasi elgtis teisingai, pamindamas tikruosius savo poreikius ir norus. Vaikas tarsi užsiaugina anteną, kuria gaudo tėvų norus ir lūkesčius. Rezultatas – vaiko asmenybė paminama. Suaugęs toks žmogus nuolat stengsis kažkam įtikti, gyvens su nuostata „Aš noriu, kad mane mylėtų, todėl turiu įtikti. Aš neturėsiu savo norų, tačiau pildysiu kitų žmonių norus.“
„Nedaryk man gėdos“
Kitais žodžiais tariant tėvai sako vaikui: „Tu esi mano gėda“. Vaikai, dažnai girdintys šią frazę, labai nori, kad visi pamatytų, kokie jie yra iš tikrųjų, tačiau, gavę kažkieno dėmesį, jie nežino ką su juo daryti. Jie pasimeta, užsidaro, slepiasi. Toks vaikas tarsi neturi pasirinkimo: jis gali būti tik kažkieno gėda. Sakydami tokią frazę savo vaikui, jūs jį traumuojate.
„Tu toks pat kaip tavo tėvas (motina)“
Ši frazė iliustruoja mamos ir tėčio tarpusavio santykius, jų nepasitenkinimą, kurį jie perkelia vaikui. Užuot tiesiogiai aiškinęsi santykius, sutuoktiniai per vaiką išsako nemalonius dalykus vienas kito atžvilgiu. Sakydama vaikui: „Tu toks pat užsispyręs, kaip ir tavo tėvas“, mama perduoda žinią, kad tėtis – blogas žmogus, su kuriuo neįmanoma susitarti. Pagalvokite, ar vaikas norės būti tokiu vyru kaip tėtis, juk jis užsispyręs ir negeras? Jei jūs savo blogus santykius projektuojate į vaiką, atminkite, kad jam reikės su tuo gyventi. Iš kitos pusės, toje frazėje vaikas gali išgirsti potekstę, kad „mergaitės yra geresnės nei berniukai“. Tėvai dažnai naudoja panašias manipuliacijas kovoje dėl vaiko, o šiam reikia pasirinkti kažkurią pusę: tėčio ar mamos.
„Nesuvalgysi košės – būsi silpnas ir kvailas“
Turėjau pažįstamą mergaitę, kuriai mama vaikystėje sakydavo: „Jei nesuvalgysi duonos, ji lakstys paskui tave visą naktį“. Kaip juokingai tai beskambėtų, bet mergaitė siaubingai bijojo duonos, t.y. tėvai pasiekė atvirkščią efektą. Panašios frazės – gryniausia manipuliacija. Labai dažnai tokias frazes naudodavo močiutės ir seneliai, kažkada patys patyrę nepriteklių. Šios frazės nepastebimai persiduoda iš kartos į kartą. Vaikams tokie išsireiškimai gali sukelti maisto baimę, viršsvorį ir mitybos sutrikimus.
„Jei blogai elgsiesi, atiduosiu tave tam dėdei (tetai, policininkui…)“
Tai labai konkretus pranešimas, kad vaikas vertingas tik tol, kol jis patogus savo tėvams. Tėvai transliuoja savo vaikui: „Nebūk savimi, tu turi būti toks, kokio mes norime“. Užaugę tokie vaikai nežino, ko jie nori, ir bando visiems visame kame įtikti.
„Namie tai gausi!“
Ši frazė apie tai, kad tėvai turi teisę daryti su vaiku ką nori, nekreipdami dėmesio į jo jausmus. Mama ar tėtis akimirksniu tampa tėvu-prižiūrėtoju, kuris baudžia arba atleidžia. Žmonės, vaikystėje dažnai girdėję tokią frazę, vėliau patiria sunkumus santykiuose su viršininkais darbe, nes viršininkas asocijuojasi su tėvu ir žmogus pradeda bijoti šefo, tuo pačiu bandydamas jam žūtbūt įtikti, kad nebūtų nubaustas. Vadovai gi dažniausiai jaučia tokį santykį ir pradeda tokį pavaldinį uiti.
„Išeik, kad aš tavęs nematyčiau ir negirdėčiau“
Šia frazę galima išversti taip: „Tu man sugadinai gyvenimą, išnyk! Tavęs neturi būti“. Vėliau toks vaikas gyvens jausdamas kaltę prieš tėvus dėl to, kad trukdė tėvams būti laimingiems.
Taigi, reikia būti labai atsargiems ir visada, prieš ką nors sakant vaikui, labai gerai pagalvoti, nes vaikui vėliau gali tekti nešti krūvį visą gyvenimą. Daugelis suaugusiųjų negirdi, ką sako, o būtų labai naudinga išgirsti save iš šalies. Patarimas: įrašykite savo kalbą, bendravimą su vaiku ir pasiklausykite savęs iš šalies: kaip jūs kalbate, kokius žodžius naudojate. Nustebsite patys ir, galbūt, ne iš geros pusės.
Parengė Ligita KARSBO
ŠALTINIAI:
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą