Ar esate uždavę sau klausimus: „Kodėl kai kurie žmonės elgiasi visiškai ne taip, kaip jūs tikėjotės? Kodėl jie elgiasi neprotingai ir nelogiškai? Kaip nuspėti jų veiksmus?“
Kai vaikas gimsta, pirmaisiais dviem jo gyvenimo metais jam iškyla uždavinys išmokti naudotis savo kūnu. Iš pradžių šliaužioti, paskui vaikščioti… Pakui vaikui iškyla uždavinys išmokti elgtis su savo emocijomis, kad iki septynerių metų amžiaus jis nesivoliotų ant grindų, apimtas isterijos, jeigu jam nenupirko žaislo ar neišpildė noro, kad jis galėtų normaliai mokytis ir gyventi bendraamžių kolektyve.
Nuo 7 iki 14 metų vaikas sprendžia jau sekančius uždavinius: jis virsta paaugliu ir jam reikia išmokti sociumo normų bei taisyklių. Reikia išmokti laikytis taisyklių, paklusti autoritetams, klausyti, įsilieti į bendraamžių kolektyvą. Vyksta vaiko socializacija. Ir būtų labai gerai, jei sulaukęs 14 metų, vaikas mokėtų prisiimti lyderio vaidmenį bendraamžių – tokių pačių paauglių – kompanijoje.
Nuo 14 iki 21 metų – audringo intelekto vystymosi etapas. Idealus variantas – ypač studentiškame amžiuje jaunuoliai ir merginos labai daug mokosi, gauna naują informaciją, tampa protingais, sužino įvairiausias schemas, mokosi samprotauti, mąstyti, planuoti. Be to, šiame amžiuje jiems susiformuoja asmeninės vertybės.
Jaunuoliui jos labai svarbios. Visi tie „taika visame pasaulyje“, „Greenpeace“ ir kiti panašūs dalykai – jaunuoliško amžiaus pasireiškimai, būdas apginti savo vertybes, kovoti už jas. Jaunuoliai labai daug bendrauja. Pamenate, kaip iki paryčių ginčydavomės dėl kažkokių baisiai svarbių temų, įrodinėdami savo teisumą būtent vertybine prasme?
Po 21-erių metų pagrindiniai mokslai iš esmės jau baigiasi ir žmogus tampa suaugęs. Eina į pasaulį, dirba, daro karjerą, kuria verslą, šeimą, susilaukia vaikų ir iki 40-ies metų realizuojasi kaip suaugęs žmogus.
Po keturiasdešimties vaikai jau užaugo, namas pastatytas, šeimos funkcija, galima sakyti, išsisėmė, galima tapti brandžiu žmogumi, kuris visiškai susikoncentruoja ties savo paties dvasiniu tobulėjimu, tiek kokiomis nors vidinėmis savybėmis. Tai apytikrė schema. Savaime aišku, jos ne visada laikomasi.
Dabar pabandykite prisiminti žmones, kurie užstrigo kokiame nors amžiuje.
Pavyzdžiui, žmones, kurie taip ir neišmoko, kaip išmoksta pilnavertis paauglys, laikytis normų, taisyklių, visuomenės reikalavimų ir įstrigo vaiko amžiuje, gyvena emocijomis.
Manau, prieš akis greičiausiai iškils alkoholikai prie parduotuvės, narkomanai arba žmonės, kurie per buitinį kivirčą papjovė sugėrovą ir atsidūrė už grotų. Arba kokie nors bukagalviai, užsiimantys rutinišku sunkiu fiziniu darbu, su visiškai neišsivysčiusiu intelektu, neužmegztais socialiniais ryšiais. Kitaip sakant tie, kurie nežiūrint į tai, jog jiems jau 40-50 metų, liko psichologiniais vaikais. Ir kai dabar prisimenate savo pažįstamus, pasinaudokite tokiu kriterijumi: jeigu streso situacijoje jūsų pažįstamas puola į emocijas ir veikia skatinamas vien jų – jis psichologine prasme taip ir liko 6-7 metų vaiku.
Sekanti žmonių kategorija – psichologiniai paaugliai (tokių, deja, esama vos ne 80%). Jie taip ir įstrigo 14-os metų amžiuje, nežiūrint į biologinį amžių. Pagal pasą jiems gali būti ir 30, ir 40, tačiau realiai jie keturiolikmečiai. Bet kokioje streso situacijoje jie ieško arba kokių nors taisyklių, normų, arba klausinėja vyresnių draugų, autoritetų, viršininkų nuomonės. Dažniausiai tai žmonės, kuriems labai svarbu, ką pasakys kaimynas, ką apie juos pagalvos aplinkiniai, jiems svarbu gyventi ne blogiau nei kiti gyvena ir tuo pat metu neišsišokti.
Tai tie žmonės, kuriuos gniuždo socialinės normos ir taisyklės, ir kai mes, sulaukę 15-20 metų, vystome intelektą, jie užsiima komunikacijomis, taip sakant. Kitaip sakant, jie šventė, „tūsinosi“, dar kažkuo užsiėmė, tačiau nesivargino lavinti intelekto. Dėl to taip ir įstrigo paauglystėje, neperėję į sekančią kategoriją.
Dalis šių žmonių yra ne taip smarkiai socialiai sugniuždyti. Apie 5% psichologinių paauglių yra aktyvūs, jiems labai norisi būti „kietesniais“ už kitus, įrodyti, kad jie visus perspjovė. Suprantama, mūsų visuomenėje geriausiai visa tai parodyti išoriniais sėkmės atributais: prabangiu automobiliu, kur nors nuvažiuoti, kažką ekstremalaus nuveikti…
Ir kad tai „įrodytų“, jie pasirengę bet kokiems nusikaltimams, juk jie dar neturi savų vertybių. Moralės normos jiems neegzistuoja. Viskas susiveda į „pagaus-nepagaus, pasodins-nepasodins“. Jie dažniausiai laiko save protingesniais už kitus, niekas jų nepagaus, niekas nepasodins.
Galbūt prisiminsite tokius žmones – bet kokiais sukčiavimais, nemokėdami mokesčių užsidirba didelius pinigus, perkasi sportinį automobilį. Jie išties gali susikrauti milijoną, tačiau lygiai taip pat staigiai ir praranda. Arba pereina kelią dar suktesniems aferistams, arba konfiskacija, arba nesėkminga investicija… Dažnai pasakojama apie verslininkus, kurie užsidirbo milijoną, bankrutavo, užsidirbo dar vieną, vėl bankrutavo ir tik po trečio, ketvirto, šešto bankroto pagaliau sukuria rimtą verslą. Kol jie buvo psichologiniais paaugliais, elgėsi kaip paaugliai. O paskui pagaliau subrendo.
Sekanti taip ir nesuaugusių žmonių kategorija – psichologiniai jaunuoliai, jų priskaičiuojama apie 12% nuo visų gyventojų.
Jie labai daug samprotauja, kalba protingus žodžius, bet taip ir nepradeda nieko daryti. Krizės situacijose sušaukia susirinkimus, pasitarimus, posėdžius kuria gausybę planų, o veikti arba nepradeda, arba pradeda, kai jau per vėlu. Tokių psichologinių jaunuolių labai daug įvairiose nevykėlių politinėse partijose, kurios niekada taip ir nepatenka į valdžią. Pakanka jų ir tarp intelektualų, profesūros. Ypatingų pinigų nėra, bet užtat kiek pasipūtimo… Trumpiau tariant, tai žmonės, kurie labai daug kalba, rašo protingus tekstus, ilgas instrukcijas, nepaliaujamai posėdžiauja, švaistosi protingais žodžiais. Pagrindinė psichologinių jaunuolių bėda – būdami išties protingais žmonėmis, jie nesugeba konvertuoti savo žinių į realius rezultatus, realius veiksmus.
Ir vienintelis normalus būdas daug uždirbti – surasti žmogų – arba psichologinį suaugusį, arba psichologinį paauglį – kuris užmokės už jų smegenis. Pavyzdžiui, šitaip pavyksta neblogai įsitaisyti geriems programuotojams.
Ir tik sekantis lygmuo, maždaug 7% visų žmonių – suaugę žmonės. Jie sugeba greitai, tiksliai ir efektyviai veikti ir tie veiksmai duoda reikalingą rezultatą.
Gaunasi, kad 92% gyventojų nėra suaugę žmonės, nors pasuose gali būti įrašytas pats įvairiausias amžius.
Na o likęs vienas procentas – tai brandūs žmonės, anksčiau juos vadindavo didžiais išminčiais, tačiau mums kol kas ankstoka į juos lygiuotis.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą