Vaikų vėžys yra baisus smūgis visiems šeimos nariams. Skaudžios emocijos neaplenkia nė vieno, susidūrusio su vėžiu, todėl svarbu nenumoti ranka į psichologinę pagalbą, kuri gali padėti priimti diagnozę, suprasti užplūdusius jausmus ir rasti jėgų gyventi su liga ir jos pasekmėmis.
Priežasčių daug, kuri tikriausia – neaišku
Mūsų organizmą sudaro trilijonai ląstelių, jos auga, dauginasi ir miršta. Kai kūnas sveikas, visos organizmo ląstelės paklūsta taisyklėms ir visos jos atlieka savo darbą: baltosios kraujo ląstelės saugo organizmą nuo infekcijos; smegenų ląstelės gyvena smegenyse ir padeda galvoti; raumenų ląstelės gyvena raumenyse ir padeda judėti.
Kai ląstelė, esanti bet kurioje kūno vietoje, nustoja daryti, ką turėtų, ir pradeda gaminti savo kopijas, t. y. ima dalytis, iš jų susidaro guzelis, vadinamas augliu; kitu atveju jos užpildo kaulų ertmes, suspausdamos sveikąsias ląsteles. Tuomet pastarosioms sunku toliau dirbti. Negana to, vėžinės ląstelės gali pradėti plisti po visą kūną, pridarydamos įvairių bėdų.
Kiekvieno mūsų sveikatą veikia oro užterštumas: patalpų oro tarša ir miestų oro kokybė, variklių, ypač dyzelinių, išmetamosios dujos, anglių deginimas. Sukelti vėžį gali per didelis saulės kiekis. Riziką padidina ir infekcijos: nustatyta, kad kai kurios bakterijos, pvz., skrandžio, ir virusai, žmogaus papilomos virusas, hepatitas B ir C ir kt., didina riziką susirgti vėžiu. Dėl to, kad susirgote vėžiu, kaltas gali būti ir nusilpęs imunitetas, nesubalansuota mityba bei antsvoris.
Daugeliui vaikų piktybinių navikų atsiranda lygiai tose pačiose kūno dalyse, kaip ir suaugusiesiems, tačiau kai kurios vėžinės ligos yra labiau būdingos tik vaikams. Labiausiai paplitęs vaikų kraujo vėžys – leukemija. Kiti piktybiniai navikai, kuriais dažnai susergama vaikystėje: smegenų vėžys, vaikų limfomos, Hodžkino limfoma, Wilmso navikas, neuroblastomos, osteogeninės sarkomos, Ewingo sarkomos, retinoblastomos, rabdomiosarkomos ir hepatoblastomos.
Vėžys – ne bausmė
Psichologė Lina Kudurienė mena laikus, kai vaikai buvo apsaugomi nuo sunkiai tėvams pakeliamos diagnozės, kad jų atžalai – vėžys. Nepaisant tėvų ir gydytojų pastangų apsaugoti mažuosius nuo šios žinios, vaikai supranta, kad serga sunkia liga: jie jaučiasi blogiau, dažniau susitinka su gydytoju, dalyvauja nemaloniuose tyrimuose.
Įtarimų vaikams kelia šeimos narių ir artimų draugų nerimas bei baimė. „Pabendravus su mažaisiais ligoniukais neretai susidarau nuomonę, kad daug sergančių vėžiu vaikų įsitikinę, jog jų liga – tai bausmė už kokį nors netinkamą, blogą poelgį, – dalijasi pastebėjimais psichologė. – Tuo tarpu jeigu vaikui pasakytume tiesą, sumažėtų stresas ir kaltės jausmas. Žinodamas tiesą, vaikas padeda gydymui. Be to, kalbėdama apie vėžį šeima suartėja, ir kiekvienas lengviau susitaiko su liga.“
Kaip ir kas turėtų vaikui pasakyti diagnozę, priklauso nuo šeimos narių santykių su vaiku, jausmų ir požiūrio. Psichologė sako, jog geriausia pasikalbėti su vaiku nedelsiant po diagnozės nustatymo. Ilgai laukdami vaikai pasiduos savo vaizduotei ir baimei, kurios vėliau sunkiai atsikratys. Prieš kalbantis su vaiku turėtumėte patys žinoti visą informaciją bei būti pasiruošę galimiems klausimams. Informacijos kiekis priklauso nuo vaiko amžiaus, jo subrendimo ir intelekto.
„Svarbu pasakyti, kad niekas tiksliai nežino, kodėl vystosi vėžys. Vaikai turi žinoti, kad jokie jų poelgiai nesukėlė ligos ir kad jų liga nėra užkrečiama, ir jie neužsikrėtė nuo ko nors“, – pataria psichologė.
Nuo tokių jausmų kaip baimė, pyktis, liūdesys ir kt. neapsaugoti nei jūs, nei jūsų vaikai. Niekas neapsaugotas nuo nemalonių, kankinančių emocijų. Bet vaikai neretai ir be žodžių įsivaizduoja, kaip jūs jaučiatės.
Psichologė siūlo atkreipti dėmesį, jog slepiami jausmai trukdo geriems tarpusavio santykiams, tad geriausia išeitis – atvirai pasikalbėti. Dažnai vaikai žino apie šeimos narius ar draugus, kurie mirė nuo vėžio, todėl nors ir jaučia rūpestį, bijo klausti, ar pasveiks. Pasakykite vaikui, kad daroma viskas, ką geriausia galima padaryti, tik be reikalo nekartokite, jog „viskas bus gerai“.
Įprastą gyvenimą būtina tęsti
Sužinojus vaiko diagnozę, įprastas gyvenimas sugriūva ir iškyla įvairiausių sumišimą ir sielvartą keliančių jausmų. Vaikai turi mažiau patyrimo, kaip susitvarkyti su juos užplūdusiais įvairiaspalviais jausmais. Tam reikia laiko. Jeigu tai tinkamai atliekama, vėliau padeda išvengti elgesio problemų, depresijos, užsisklendimo savyje.
Sergantys vėžiu vaikai pyksta ne tik ant pačios ligos, bet ir ant tėvų, kad atvežė juos į ligoninę, kad gydomi neteko plaukų, liga atskyrė nuo draugų ir t. t. Psichologė sako, jog vieni vaikai užsidaro savyje išgyvendami savo pyktį. Laikinas užsisklendimas gali būti naudingas, tačiau tai gali būti ir depresijos požymis, todėl tėvai turi suprasti, kaip rasti kelią į vaiko širdį, kad šis atsivertų.
Kiti vaikai vėl ima daryti tai, iš ko jau seniai išaugo: ima gerti iš buteliuko, įsitveria mėgstamą žaislą. Susigrąžinti įpročiai ilgainiui praeina, kai vaikas pasijunta geriau arba kiek vėliau – kai baigiasi gydymas.
Psichologė sako, jog suaugusieji turi nepamiršti, kad vaikams, kaip ir jų tėvams, būna gerų ir blogų dienų, todėl būtina padėti sergančiam vaikui jaustis normalaus gyvenimo dalimi. „Palikite vaikui tas pačias taisykles ir discipliną, kaip ir prieš ligą, pasakykite jam, kad jis gali atlikti įprastus darbus namuose, žinoma, jeigu tai leidžia sveikata“, – sako psichologė.
Nepaisant to, kad gydymas padeda daugeliui vėžiu sergančių vaikų, jis neišgydo visų. Vėžio diagnozė priverčia tiek tėvus, tiek vaiką pripažinti, kad mirtis – viena iš galimų pabaigų.
Anot psichologės, gero auklėjimo dalis yra leisti vaikui kalbėti apie dalykus, kurie mus, suaugusius, neretai varžo bei verčia jaustis nepatogiai. Mūsų kultūroje įprasta slėpti nuo vaikų žinią apie mirtį, tačiau vaikai, net patys mažiausi, supranta, kad jie miršta. Mirties neigimas sulaiko nuo svarbių dalykų – atsisveikinimo, o svarbiausia – meilės vienas kitam išsakymo.
Tėvai turėtų paruošti vaiką kelionei iš gyvenimo į mirtį. Išeinantis iš įprasto mums gyvenimo vaikas turi žinoti, ko jam tikėtis ir kas, šeimos įsivaizdavimu, laukia jo mirus. „Tik būdami atviri su vaiku leisite jam pajausti savo beribę meilę, kuri suteiks jam jėgų ramiai išeiti iš gyvenimo“, – pataria psichologė.
Palikti komentarą