Supurtyto kūdikio sindromas gali turėti itin skaudžių pasėkmių, perspėja Vaikų ligoninės neurochirurgas Ramūnas Raugalas. Jis atkreipia dėmesį, kad vaiko juokas, žaismingai jį mėtant į orą, ne visada reiškia jo džiaugsmą.
„Norėčiau pasakyti, kad kelių mėnesių vaikas juoku gali reaguoti ne tik į džiaugsmą, bet ir į gąsdinančią situaciją. Tai – baimė. Tai nereiškia, kad vaikui tai labai patinka“, – LRT Radijui sako R. Raugalas.
1972-aisiais supurtyto vaiko sindromą pirmą kartą aprašė vaikų rentgenologas Johnas Caffey. Estija – viena iš pirmųjų Rytų Europos šalių, pripažinusi šį sindromą. Pirmą kartą šioje šalyje jis diagnozuotas 1999 m. Lietuvoje apie šį sindromą pradėta rašyti neseniai. Ši diagnozė paprastai diagnozuojama jaunesniems nei dvejų metų vaikams.
– Ar dažnai tenka gydyti vaikus su sukrėsto kūdikio sindromu?
– Tokių vaikų tenka gydyti kiekvienais metais. Būna vienas ar keletas pacientų. Deja, bet tikslios statistikos pasakyti negaliu, nes kaip atskiras nozologinis vienetas [Nozologija – medicinos šaka, tirianti ligų formų klasifikavimą, ligų atsiradimo priežastis, raidą, klinikines ligų ypatybes – LRT.lt] ši liga neregistruojama. Pagal tarptautinę ligų klasifikaciją, kurią naudoja mūsų sveikatos apsaugos, gydymo įstaigos, sukrėsto vaiko sindromas nėra išskiriamas.
– Kas tai yra? Ar galime kalbėti apie tėvų smurtą, ar yra galimos kažkokios kitos šio sindromo išsivystymo priežastys?
– Dažniausiai tai – smurtinis sužalojimas, kai kūdikis paimamas už rankų, krūtinės ir stipriai supurtomas. Tokio purtymo metu dėl gana sunkios galvos, silpnų sprando raumenų, galvytė įgauna greitėjimo-lėtėjimo judesį, vadinamą akceleracija-deceleracija. Gležnos galvos smegenys traumuojamos į kaukolės vidinius nelygimus.
Vaikas vis dėlto yra gležnas sutvėrimas. Jo galva, galvos smegenys – ypač gležnos. Tuo metu kiekvienas neadekvatus dirgiklis gali turėti lemiamų pasekmių. Sužalojamos ne tik galvos smegenys, bet ir atsiranda kraujosruvos tinklainėse. Sukrėsto kūdikio sindromo esmę ir sudaro įvairūs galvos smegenų sužalojimai, kraujavimas akių tinklainėse ir santykinai nedideli išoriniai sužalojimai, kurių gali ir nebūti.
Dažniausiai tai – tyčinis sužalojimas – tėvai praranda kantrybę, kai vaikas verkia. Būna asocialių šeimų, kur tėvai, paveikti alkoholio, nemoka kitaip elgtis su verkiančiu vaiku. Įtakos gali turėti pogimdyvinės mamų depresijos. Neskaitant to, kad nesusivaldė, tėvai sau kaltės kažkokiu kitu būdu neprisiima.
Deja, pasitaiko ir netyčinių sužalojimų. Jų, tenka pripažinti, yra gana nedaug. Pasitaiko, kai užspringusį vaiką intensyviai bandoma gaivinti, purtant už kojų. Taip pat šiuo metu populiarios vadinamosios dinaminės mankštos. Tuos pratimus reikėtų atlikinėti tikrai taisyklingai ir tik išmokus pas kvalifikuotą specialistą. Pačiam, pasimokius iš „YouTube“ ar susiradus informaciją kažkur kitur internete, pasiskaičius, nutarti pamėginti nerekomenduočiau.
– Minėjote, kad pasitaiko tokių atvejų, kad sindromas sukeliamas, gaivinant užspringusį kūdikį. Kaip jį tuomet gaivinti?
– Užspringusį kūdikį galima švelniai palaikyti žemyn galvą. Tuo metu pliaukštelėti per nugarytę tikrai galima. Labai geras metodas – kažkokį kąsnį, kurį matome burnoje, tiesiog ištraukti pirštais, bet, esant vertikalioje pozicijoje, vaiką stipriai daužyti per nugarą ar, paėmus už kojų, stipriai kratyti, nuleidus jį žemyn galvą, tikrai nerekomenduočiau.
– Ką pasakytumėte tiems tėvams, kurie žaidžia, vaikus mėtydami aukštyn, – išmesdami gana aukštai ir jį pagaudami, vaikui juokiantis?
– Esu šių mankštų priešininkas, bet, žinoma, tai yra tėvų teisė. Šiuos pratimus rekomenduočiau atlikti tik su kvalifikuoto instruktoriaus priežiūra. Norėčiau pasakyti, kad kelių mėnesių vaikas juoku gali reaguoti ne tik į džiaugsmą, bet ir į gąsdinančią situaciją. Tai – baimė. Tai nereiškia, kad vaikui tai labai patinka.
– Nesusivaldymas, alkoholis, užspringimas – pagrindinės priežastys, dėl ko atsiranda sukrėsto kūdikio sindromas. Kas būna paskui? Kokios to pasekmės?
– Tai – sunki trauma, paliekanti gilius sužalojimus, grubius liekamuosius reiškinius. Labai dažnai šis sindromas pasibaigia paciento mirtimi. Neurochirurgui tenka taikyti chirurginio gydymo metodus – implantuojami intrakranijinio slėgio davikliai, kurie matuoja slėgį galvos viduje. Tai leidžia anesteziologams, reanimatologams, intensyvios terapijos gydytojams tiksliai gydyti pacientą. Šalinami pakraujavimai į galvos smegenis.
Liekamieji reiškiniai – grubūs. Dažniausiai – raidos sutrikimas, epilepsija, hidrocefalija [galvos smegenų vandenė – LRT.lt], regos sutrikimai. Sveikstantys pacientai iš intensyvios terapijos skyriaus keliami į neurochirurgijos, o po to gydymą tęsia reabilitacijos skyriuje. Tai – ilgas gydymas.
– Kaip motyvuoja tėvai, kodėl jie atvežė savo vaiką?
– Dažniausiai greitoji medicinos pagalba kviečiama dėl ryškaus sąmonės sutrikimo – mes vaiko nebepažadiname, arba tada, kai įvyksta traukulių priepuolis. Visi šie vaikai papuola į intensyvios terapijos skyrių sutrikusios sąmonės, komos būsenoje. Tik tuomet, tiriant pacientą, paaiškėja tikrosios priežastys, kodėl jis atvyko į gydymo įstaiga. Tėvai dažniausiai neigia – nežinome, buvo su aukle, viskas lyg ir buvo gerai, buvo porą dienų ramesnis.
Tai anaiptol nėra asocialių šeimų bėda. Tiek tvarkingų, socialių, tiek ir asocialių šeimų vaikai papuola į mūsų gydymo įstaigą dėl sukrėsto vaiko sindromo. Mes, medikai, gydome. Yra teisėsaugos institucijos, kurios aiškinasi aplinkybes, nes tai – sunkus sveikatos sutrikdymas. Apie visus įtartinus atvejus pranešame policijai.
– Ar teko girdėti, kad buvo nubaustų tėvų?
– Teko. Tiesa, jų nėra daug. Prieš porą metų buvo nubausta viena mama Vilniuje. Taip pat, kaip ekspertui, teko dalyvauti teismo posėdyje dėl paciento, gydyto Kaune praeitą vasarą.
Informacijos šaltinis: Vakarų ekspresas.lt
Palikti komentarą