Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ labai simboliškai – prieš pat birželio 1-ąją, kai minima Tarptautinė vaikų gynimo diena, – buvo pasmerkta bene 15-oje šalių vykusioje pačių norvegų inicijuotoje tarptautinėje akcijoje „Po rožę kiekvienai Norvegijos „Barnevernet“ sistemos aukai“.
Akcijos renginiai šeštadienį vyko Norvegijoje, Čekijoje, Anglijoje, Škotijoje, Airijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Slovakijoje, Turkijoje, Danijoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse.
Ambasadorius pabėgo
Šimtus žmonių, smerkiančių Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybų savivalę, įvairiose šalyse, taip pat ir Lietuvoje, sutraukusi akcija sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Mūsų šalies žiniasklaidoje, deja, atspindėta buvo labai tendencingai – nemažai internetinės žiniasklaidos portalų tiesiog išspausdino Norvegijos karalystės ambasados pateiktą tekstą. Pagrindinė mintis: apie „Barnevernet“ skleidžiama dezinformacija, ji vaikų iš šeimų negrobia, globėjai iš jų nesipelno, o lietuviai, iš kurių atimami vaikai, patys dėl to kalti.
Tą patį tekstą Norvegijos ambasadorius Lietuvoje Dagas Malmeris Halvorsenas mėgino perskaityti ir Vilniuje, prie Norvegijos ambasados, su glėbiais rožių susirinkusiems žmonėms, tarp kurių buvo ir nuo artimųjų Norvegijoje slapstomo Gabrieliaus mama Gražina Leščinskienė bei močiutė Regina Stašienė.
Iš pradžių mandagiai klausę ambasadoriaus pasisakymo, susirinkusieji vėliau jo kalbą nutraukė, nes pageidavo išgirsti ne bendras frazes apie puikią Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemą, o atsakymus į konkrečius klausimus: kodėl Norvegija nuolatos pažeidinėja Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvenciją, kurią yra ratifikavusi? Kodėl vaikai atskiriami ir slepiami nuo tėvų, brolių, seserų, senelių? Kodėl iš šeimų atimtiems vaikams nesudaromos sąlygos išsaugoti savo tautiškumą, kalbą, papročius? Kodėl „Barnevernet“ vaikai rūpi tik tol, kol auga šeimoje, o paskui perduodami globėjams ir paliekami likimo valiai?..
Deja, į šiuos klausimus ambasadorius atsakyti negalėjo arba nenorėjo. Padėkojęs susirinkusiesiems jis skubiai paliko aikštę lydimas šūksnių: „Gėda! Gėda!“
„Iš ambasadoriaus neišgirdome nieko, jis paprasčiausiai pabėgo, – „Vakaro žinioms“ teigė akcijos Lietuvoje organizatorė, asociacijos „Vakarų Lietuvos tėvų forumas“ vadovė Kristina Paulikė. – Tačiau gerai bent jau tai, kad atkreipėme visuomenės dėmesį ir įsitikinome, kad žmonėms rūpi. Belieka tikėtis, kad mūsų siųsta žinutė turės poveikį.“
Anot K.Paulikės, tai, kad šioje tarptautinėje akcijoje dalyvauja šitiek Europos valstybių, įrodo, jog nuo Norvegijos vaikų teisių tarnybos kenčia ne tik į Norvegiją atvykusios lietuvių šeimos, – visoje Europoje didėja nepasitenkinimas minėtos tarnybos savivale svetimų valstybių šeimų ir vaikų atžvilgiu. Norvegijos elgesį dėl didėjančio vaikų atiminėjimo iš tikrųjų tėvų griežtai kritikuoja Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas, garsūs Norvegijos žmogaus teisių ekspertai, mokslininkai.
Norvegija raginama kaip įmanoma skubiau ratifikuoti 1996 m. Hagos konvenciją. Ambasadorius „Vakaro žinioms“ teigė, kad ji Norvegijos parlamente turėtų būti svarstoma birželio 11 d. Jis patvirtino, kad parlamento nariai žino apie susiklosčiusią situaciją ir į tai, matyt, bus atsižvelgta svarstant Hagos konvencijos ratifikavimo klausimą.
Politikų pagalbos nesulaukia
Priešingai nei kitose šalyse, Vilniuje vykusi akcija nesulaukė ir mūsų šalies valdžios institucijų dėmesio – toliau apsimetinėjama, kad problemos nėra.
„Skaudžiausia, kad Lietuvos valdžia nieko nedaro – Lietuvos piliečių šeimos paliekamos kovoti vienos, – „Vakaro žinioms“ teigė jau keturis mėnesius savo aštuonerių metų sūnaus nemačiusi, tačiau vis dar už savo teisę būti su juo kovojanti G.Leščinskienė. – Ambasadoje mane ramina – laukite Hagos konvencijos, nepažeidinėkite įstatymų. Tačiau kai paklausiau, kokius įstatymus aš pažeidžiau, atsakymo nesulaukiau. Esu baudžiama už tai, kad mano brolis bandė išvežti Gab-rielių į Lietuvą.“
Moteris netiki, kad Norvegijos parlamentas peržiūrės šalyje galiojančią vaikų paėmimo iš šeimos tvarką, – nors parlamentas pripažįsta, kad problema yra, jie tam dabar neturi laiko, nes vyksta savivaldybių reforma. Tad laukti teigiamų žingsnių iš Norvegijos pusės nėra prasmės. Vienintelė G.Leščinskienės viltis – kad konkrečių – teisinių – žingsnių vis dėlto imsis Lietuvos politikai.
Gabrieliaus močiutė R.Stašienė, kuriai Lietuvos institucijos paskyrė anūko globą, jau kreipėsi į visas įmanomas Lietuvos ir Norvegijos institucijas, tačiau su anūku neturi galimybės nei pasimatyti, nei pasikalbėti. „Barnevernet“ jos prašymo pasimatyti su anūku net nenagrinėjo – atsakė, jog nepageidauja, kad močiutė atvyktų, nes ji gali mėginti vaiką išvežti.
„Nusivyliau Lietuvos politikais, ypač Užsienio reikalų ministerija, – susidaro vaizdas, kad ten dirba „Barnevernet“ statytiniai, – sako R.Stašienė. – Visi šneka tą patį: eikite teisiniu keliu. Ir kas? Nulis. Tai ką belieka daryti? Badauti prie prezidentūros ar Užsienio reikalų ministerijos? Ar reikia antro Romo Kalantos? Kaip juos priversti pajudėti?“
Močiutė tvirtino, kad dar tada, kai mama kartais galėdavo susitikti su sūnumi, anūkas iš guvaus, linksmo vaiko jau buvo tapęs užguitas, ligotas, kenčiantis. Kaip, kur ir su kuo jis gyvena dabar, šeima net neįsivaizduoja, ir tai kelia didžiausią nerimą.
Lietuvis lietuviui – priešas
„Jeigu esate susirūpinęs dėl vaiko gerovės, galite kreiptis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Nereikia būti įsitikinusiam, kad vaikui labai blogai, užtenka tik kilusio nerimo. <…> Jūs galite likti anonimiškas ir nenurodyti savo vardo. Galima kreiptis raštu arba telefonu“, – tokią informaciją norvegai pateikia skrajutėse, skirtose lietuvių šeimoms, auginančioms vaikus Norvegijoje.
Dėl tokių „patarimų“ savo dukrą buvo praradusi ir akcijoje Vilniuje dalyvavusi Loreta Daškevičė – be jokio pagrindo „Barnevernet“ tarnybai smurtu prieš vaiką ją apkaltino pavydi tautiečių šeima.
Metus šeima darė viską, ko reikalavo Norvegijos tarnybos, kad atsiimtų savo vaiką. Vis dėlto šiemet sausį L.Daškevičė pasiryžo dukrą „pagrobti“, nes akivaizdžiai matė, kad „Barnevernet“ net nesiruošia jai jos grąžinti. „Pamačiau, kad ta tarnyba visiškai negina vaikų teisių, – tai, ką jie daro, neturi nieko bendra su vaiko gerove. Akivaizdžiai matėsi, kad jie traumuoja vaiką. Negana to, kai dukrą pasiėmiau, ji buvo neprausta, apleista – globėjams tie vaikai nerūpi“, – sako moteris.
L.Daškevičė su dukra dabar ramiai gyvena nedideliame kaimelyje. Greitai į Lietuvą grįš ir jos vyras. Mergaitė eina į mokyklą, kur ją visi labai myli, tačiau vis dar prisimena metus, praleistus pas globėjus, ir toli gražu ne geruoju. Moterį labai skaudina kalbos, kad vaikai Norvegijoje atimami tik iš netikėlių lietuvių, nesugebančių pritapti tobuloje svajonių visuomenėje, – dažniausiai nukenčia normalios, dirbančios ir ne vienus metus Norvegijoje jau gyvenančios šeimos.
Norvegijoje iš lietuvių šeimų paimtų vaikų, neoficialiais skaičiavimais, šiuo metu yra daugiau nei dvidešimt, tačiau dauguma tėvų vengia apie tai viešai kalbėti. Norvegijoje dirbančios lietuvės vertėjos Neringos Ozolinos teigimu, to priežastis – pačių lietuvių susiskaldymas: užuot kartu sprendę problemas, kai kurie lietuviai tuos į nelaimę pakliuvusius žmones ima teisti ir linčiuoti.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Informacijos šaltinis: Vakarų ekspresas.lt
Palikti komentarą