„Kažin, ar Justas pažins save, kaip atrodė prieš kelis mėnesius. Dabar jis visiškai pasikeitęs, eina į darželį, plaukučiai ataugo. Mano jausmai irgi kitokie“, – prisipažino su ketverių sūnumi iš onkologinės ligos pelkės išbridusi šiaulietė Olga Šimatonienė. Viena iš penkiolikos savo vaikus į pasveikimą lydėjusių mamų, įamžintų fotografijų parodoje, patyrė, kad vaikai išmintingiau nei suaugusieji priima ligą – jiems ši netampa pasaulio pabaiga.
Vaikai pamiršta greičiau
Vaikai greičiau pamiršta, jie ligą priima kitaip, o suaugusiesiems reikia laiko ir panašiu kelių ėjusių palaikymo. „Dabar lengviau viską prisiminti“, – praėjus pusei metų po sūnaus pasiektos remisijos, sako O. Šimatonienė.
Justas augo visiškai sveikas, sulaukęs aštuonių mėnesių pradėjo vaikščioti, pusantrų metų – kalbėti. Likus keliems mėnesiams iki ketvirtojo gimtadienio, ėmė skųstis pilvo skausmais. Prasidėjo maratonas po gydymo įstaigas, gydytojai įtarė apendicitą, tik po išsamesnių tyrimų paaiškėjo, kad sūnui – trečios stadijos Berkitto limfoma.
„Kai pasakė diagnozę, turėjau vilčių, kad suklydo. Tą akimirką prisimenu tik viena – trūko oro ir drebėjo rankos. Ligoninėje visą laiką buvau prie jo, niekur nėjau, nieko nemačiau, kaltinau save… „Viskas praeina, pamatysi. Prisiminsi kaip blogą sapną“, – šie seselės žodžiai atvėrė man duris visomis prasmėmis. Išėjau į koridorių, sutikau kitas mamas, kurios nuramino, išsikalbėjau, pradėjau vėl gyventi… Dabar esame patys laimingiausi – liga atsitraukė“, – savo istorija su trečiadienį Vilniuje, prekybos centre „Ozas“, pristatytos parodos „Mylimos – mylinčios“ pasidalijo ligos išbandymą įveikusio Justo mama.
Kalėdas ir savo ketvirtąjį gimtadienį jos sūnus atšventė Santariškių klinikų Vaikų onkohematologijos skyriuje. Vos paguldytam į palatą vaikui jau kitą dieną buvo taikoma chemoterapija, nes liga buvo itin agresyvi. Penki kursai po penkias dienas, kasdien – po trijų rūšių vaistų dozę. Pirmasis chemoterapijos kursas, prisiminė O. Šimatonienė, buvo sunkus išbandymas, paskui mažojo paciento organizmas prisitaikė, jo artimieji sustiprėjo psichologiškai.
Sunkiausia buvo ištverti nežinomybę, nelengva pusmetį namuose pabūti tik savaitę per mėnesį, o likusį laiką leisti ligoninės palatoje. „Pirmą savaitę išvis nelabai norisi su kuo nors kalbėtis, kitų besigydančių vaikų mamos supratingai į tavo jausmus nelenda. Paskui jas susitinki dažniau, išsikalbi, jos pataria, palaiko, nuteikia, kad viskas praeis, visos tą išgyvenome – lengviau, kai žinai, kad esi ne viena“, – pasakojo šiaulietė.
Nuo sėdėjimo palatoje ir mąstymo apie neaiškią ateitį mamos gelbėdavosi bendraudamos su savanoriais, onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms padedančių organizacijų atstovais. Išbandymų buvo ne vienas – kai kuriems tėvams tekdavo išeiti iš darbo, kad galėtų metus, dvejus slaugyti savo vaikus. Justo mamai to patirti neteko – ji dar iki sūnaus ligos dirbdavo iš namų.
Dabar šeima pas gydytojus lankosi kas tris mėnesius, jų išgyvenimai nebe tokie aštrūs.
„Vaikai viską pamiršta greičiau, jiems neužsifiksuoja nei skausmas, nei negeri dalykai, jie turi mažiau baimių. Kai važiuojame pasitikrinti, reaguoja ramiai, net kraują iš piršto pradėjo duoti be ašarų. Anksčiau labai verkdavo, dabar pats nueina į kabinetą, mus su tėčiu už durų palieka.
Vaikai kitaip priima ligą, jiems tai nėra pasaulio pabaiga“, – iš savo sūnaus išmokta stiprybe dalijosi O. Šimatonienė, norinti padrąsinti kitas mamas, mėginančias padėti onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.
Atsiplėšė nuo vaikų slaugytojų vaidmens
Ne vieną vaikus ir jų tėvus atitrūkti nuo minčių apie ligas skatinantį susibūrimą ligoninėse surengusi labdaros ir paramos fondo „Mamų unija“ vadovė Eglė Mėlinauskienė atkreipti dėmesį į savo atžalas slaugančius suaugusiuosius sugalvojo peržvelgusi savo darytas nuotraukas. „Po vieno renginio pradėjau žiūrinėti fotografijas ir atradau keistą dalyką – vaikų veidai linksmi, vyksta šventė, o prie sienų stovi mamos susirūpinusiais veidais. Mane net nusmelkė, galvoju, mes visi taip rūpinamės sergančiais vaikais, mums skauda dėl jų, bet nepasigiliname, kaip tuo metu jaučiasi jų mamos.
Kilo idėja atkreipti dėmesį į žmones, kurie slaugo ligoniukus, nes valstybės rūpesčio jais trūksta. Pradėjome ruošti jiems terapinius užsiėmimus, palaikymo akcijas“, – pasakojo „Mamų unijos“ vadovė.
Anksčiau ji yra fotografavusi palatose verdančią kasdienybę, objektyvas ne kartą pagaudavo sunerimusias, pavargusias mamas. Šį kartą sergančiais vaikais besirūpinančios mamos buvo profesionaliai pagražintos, atokvėpis nuo vaikų slaugytojų vaidmens suteikė džiaugsmo ir moterims, ir jų pasikeitimus stebintiems vaikams. „Žmonės turi pamatyti, kiek tos mamos turi stiprybės, grožio, tikrumo“, – įsitikinusi E. Mėlinauskienė.
Visada stiprios, besistengiančios vaikams nerodyti ašarų mamos, pasakodamos atžalų gijimo istorijas parodos rengėjams, neslėpė, kad jų mintys kartais būdavo itin sunkios. Ne viena klausdavo, kodėl tai nutiko jų vaikams, kaltindavo save, jautriai išgyvendavo momentus, kai sūnums ir dukroms slinkdavo plaukai. „Vaikas buvo stipresnis už mus“, – prisipažino net kelios į fotosesijos terapiją įsitraukusios moterys, iš kurios iš jų mokėsi ir gebėjimo susitaikyti su savo būsenomis.
Šiandien visi penkiolika iš nuotraukų žvelgiančių vaikų pasveikę arba sveikstantys.
Rugilė Audenienė
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą