Patarimai/rekomendacijos

VASARAI BAIGIANTIS – APIE NAUJAUSIAS KNYGAS VAIKAMS: IŠRADINGAI!

Būtent žodis išradingumas man asocijuojasi perskaičius visas šio mėnesio naujienas. Norvegų pasakos stebina negirdėtais motyvais, demonė dantistė iš pavogtų vaikų dantukų statosi sau neįtikėtiną tvirtovę, o mergaitei Rugsėjei teks spręsti sudėtingą dilemą – ar būtų gerai, jei ji visą gyvenimą liktų pasakoje? Bet apie viską iš eilės.

D. Waliams. Demonė dantistė/ vertė J. Nepaitė. – Vilnius: Tyto Alba, 2015. 433 p.

Šis rašytojas ir toliau stebina savo originaliomis temomis bei siužetais. Bet smagiausia, kad jo pasakojimai turi vieną (mažiausiai), mano nuomone, būtiną elementą, kurio dažniausiai jau nebeturi visinevykėliai, prietrankos ir kiti juokingi, madingi jaunųjų paauglių skaitalai – pamokymą, kitaip tariant tam tikrą pamoką, kurią vaikas gauna, patiria, išsineša skaitydamas. Šalia to, kad pasakoja juokingą, baisią, vietomis keistenybių ir nesąmonių pripildytą istoriją, autorius nepamiršta ir svarbiausios gijos – pamato, ant kurio turi stovėti kiekviena vaikams skirta knyga. Šios pamatas – vaiko poreikis būti mylimam.

O šios knygos siužetas sukasi apie dvylikametį berniuką Alfį, kuris labai bijo dantistų ir visais įmanomais būdais jų vengia – taip jau ištisus 6 metus (atsižvelgiant į mūsų vaikų dantų būklės tyrimus, panašu, kad ir pas mus tokių vaikų tik daugės ir daugės). Turbūt įsivaizduojat, kaip atrodo jo dantys? Jei ne, D. Walliamsas pateikia ne vieną išsamų aprašymą. Tačiau visos keistenybės prasideda, kai į miestą atvykus naujai dantistei, visi miesto vaikai vietoj po pagalve padėto iškritusio dantuko sulaukia ne fėjos pinigėlio ar dovanėlės, o pačių keisčiausių ir šlykščiausių „lauktuvių“. Kurios labiau tiktų siaubo filmui ar raganų pasauliui. Bet juk raganų nėra. Kaip ir Kalėdų senelio ar dantukų fėjų. Tik ar iš tiesų?

Vaizdine prasme autorius ir toliau draugauja su vienu žymiausių britų iliustratorių karikatūristų Tony Ross, kurio piešiniai tikrai puikiai tinka trenktam, keistam, baisiam ir kartu juokingam D. Walliamso braižui.

Norvegų pasakos. I dalis/ vertė G. Jackutė. – Vilnius: Versus Aureus, 2015. 100 p.

Labai įdomi mintis leisti kitų šalių pasakas – manau, jog tai vienas geriausių būdų perprasti kitas tautas: jų kultūrą, gyvenimo būdą, mąstymą. Čia rasime 20 skirtingų pasakų, kurias lydi žaismingos Godos Jackutės iliustracijos, atspindinčios spalvingą ir mums dažniausiai nepažįstamą norvegų pasaulį. Anotacijoje rašoma, jog tai klasikinio pobūdžio pasakos. Keleto jų motyvai tikrai primena ir kitas pasaulyje žinomas pasakas ar siužeto vingius. Tačiau didžioji dalis pasakų, veikėjų, situacijų man visgi buvo negirdėti, kaip ir veikėjų vardai, todėl buvo labai smalsu ir įdomu jas skaityti.

Ką gi čia rasite? Ir pasakų apie tris brolius – linksmus ožiukus Briusius, apie milijoną kačių ir stebuklingą auksinį paukštį, apie dangaus dovaną, keistąją skrynią ir septynerių metų senumo košę, taip pat – apie kitą, išmintingąjį, oželį, mokėjusį suskaičiuoti iki dešimties ir taip išgelbėjusį savo draugus… Apie tai, kaip jaunuolis mokėjo pavirsti liūtu, sakalu ir skruzdėle, o kitas jaunuolis, Askeladinas, sugebėjo pergudrauti milžinišką trolį. Čia visada laimi gėris, o blogiečiai – pikti troliai ir pabaisos – gauna pelnytą atpildą.

Tai dėmesio verta kelionė per pasaulį.

K. Kasparavičius. Apie šį bei tą. Trumpos istorijos. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. 56 p.

Žinomas vaikų knygų kūrėjas ir iliustratorius pristato dar vieną savo paties parengtą rinktinę, kurią sudaro „Kvailų istorijų“ ir „Trumpų istorijų“ tekstai, pasakojantys, kaip jau nurodoma ir pačiame pavadinime, apie šį bei tą. Šis bei tai – tai nei daiktai, nei gyvūnai, tačiau kiekvienas iš jų turi savo istoriją ir smagų, netikėtą nutikimą. Tai ir kiaušiniai, ir kalnas, ir marsiečiai, ir sniego senis, ir grybai.

Priminsiu tik, kad „Kvailos istorijos“ ir „Trumpos istorijos“ buvo pirmieji K. Kasparavičiaus ne tik iliustruotų, bet ir paties aprašytų pasakų rinkiniai, šiandien tapę lengvai atpažįstami dėl savito, nonsensiško pasakojimo stiliaus ir originalios pieštuko bei akvarelės žaismės.  Trumpi pasakojimai kviečia į mums įprastus kasdienybės dalykus pažvelgti iš naujo. Taip sėkmingai atgaivinti bei prakalbinti daiktai, gyvūnai, kiti objektai mus veda į nepaprastą fantazijos pasaulį, kuris, tiesą sakant, arčiau, nei galėtume įsivaizduoti.

C. M. Valente. Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir pasakų šalį apiplaukė/ vertė V. Stankus. – Vilnius: Tyto Alba, 2015. 325 p.

Mums pristatoma gan jauna amerikietė rašytoja, kurią labiausiai ir išgarsino knygos apie mergaitę Rugsėję ir jos nuotykius pasakų šalyje. Tiesą sakant, skaitant knygą stipriai jaučiasi, kad autorė yra ne tik rašytoja, bet ir poetė, nes knyga labai stipri ir savo poetine kalba, vaizdu.

Istorija, žinoma, stebuklinė. Kitaip ir būti negali, nes vienuolikametei Rugsėjei vieną eilinę nuobodžią dieną į langą pabeldžia Žaliasis vėjas ir pasiūlo sėsti ant leopardės ir kartu keliauti į Pasakų šalį. Net neatsisveikinusi su tėvais Rugsėjė meta nuobodų puodelių plovimą ir keliauja ten, kur jos laukia ne tik smagūs nuotykiai, patirtys, draugystė, bet ir didžiausi išbandymai bei kovos. Žinoma, pati didžiausia kova, galiausiai, vyks jos širdyje, kai reiks nuspręsti, ar teisinga vaikui visam gyvenimui likti Pasakų šalyje.

Neįtikėtinos būtybės, vaizdai ir nutikimai, tikiu, privers aikčiot ne vieną skaitytoją, o narsi mergaitė taps drauge kiekvienam vaikui, turinčiam fantazijos ir siekiančiam būti sąžiningu. Beje, knygos pabaiga, kaip ir dera tokiam pasakojimui, visai ne pabaiga, o tik naujos istorijos pradžia.

P.S. leidykla žada, kad labai greitai sulauksime ir antros bei trečios nuotykių su Rugsėje knygos.

Trys laimės. Įvairios lietuvių liaudies pasakos.– Vilnius: Nieko rimto, 2015. 112 p.

Geros nuotaikos ir linksmybių užtaisas ne tik vaikams, bet ir tėvams. Už tai taip ir mėgstame pasakas, nepabostame jų skaityti, klausytis – viskas čia paprasta, bet kartu ir stebuklinga, nors ir nutolę nuo mūsų dienų, laikų, tačiau esminės problemos visais laikais buvo ir išlieka tos pačios, tik būdas, forma apie jas kalbėti yra skirtingas.

Tai jau trečioji knyga iš serijos „Pasakų skrynia“. Šioje rinktinėje rasime 30 buitinių ir melų, juokų pasakų. Buitinės pasakos porina mums apie paprastus žmones, jų gyvenimus, tačiau ir jiems nutinka keistų įvykių. Gal nerasime čia tokių stebuklų ir didvyriškų poelgių kaip stebuklų pasakose, tačiau tikrai gausime didelę dozę šmaikštumo, juokų, aiškaus ir nesudėtingo pasakojimo. Į pasak pasaulį mus palydi Eglė Devižytė – glaustai, bet labai aiškiai parašiusi įžangos žodį ir papasakojusi, kuo gi ypatingos šios pasakos, kuo skiriasi nuo kitų lietuvių liaudies pasakų.

O aš tegaliu pridurti, jog šios pasakos puikus būdas mokyti vaikus būti gudrius, sumanius bei išsisukti iš keblios padėties.

L. Žutautė. Kakė Makė ir pavogtas laikas. – Vilnius: Alma littera, 2015. 36 p.

Tikiu, kad labai daug vaikų nenustygsta vietoje ir jau seniai laukia nesulaukia naujo nuotykio su Kake Make. Ši mergaitė yra be galo pamilta mažųjų skaitytojų, su ja niekada nebūna nuobodu ir į suaugusiųjų gyvenimą galima pažvelgti vaikams suprantama kalba. Ypač sprendžiant didžiąsias mažųjų problemas, tokias kaip netvarka, nesiklausymas, baimė ir pan.

Ne tik šios knygos, bet ir visų rašytojos knygų herojai spalvingi, nuoširdūs, knygų kalba glausta, aiški, taikli, sąmojinga. Puikios pačios autorės pieštos knygų iliustracijos, parodančios pasaulį vaiko akimis: paslaptingos erdvės, gyvi daiktai tiesiogiai iliustruoja čia pat vystomą pasakojimą. Daugybė detalių, šmaikščių smulkmenų komiškai atskleidžia kasdienybės rutiną bei joje užgimstančius amžinuosius klausimus. Šįkart Kakei Makei ne juokai galvoje – kažkur dingo laikas, kurio vakar visi suaugę turėjo į valias, o šiandien, kaip tyčiai, nebeturi. Žinoma, kad tai nenutinka šiaip sau, svarsto Kakė Makė, matyt kažkas jį pavogė. Tik kas?

Kartu su Kake Make vaikai kviečiami originaliai pažvelgti į laiko sampratą bei dar ir dar kartą atrasti, kad fantazijos kupiname pasaulyje nėra laiko nuoboduliui.

Priminsiu, jog tai jau penktoji Kakės Makės nuotykių knyga. Šįkart dar ir labai išmani, mat dovanoja vaikams kodą su keletų naujų žaidimų neseniai įdiegtoje mobilioje programėlėje „Kakės Makės nuotykiai“. Be to, turime jau ir Kakės Makės spektaklį, žaidimų, dėlionių, sąsiuvinių ir kitų mielų smulkmenų.

PAAUGLIAMS

K. Gudonytė. Jie grįžta per pilnatį. – Vilnius: Tyto Alba, 2015. 254 p.

Kristina Gudonytė yra parašiusi ne vieną knygą paaugliams, o iš viso – tai jau penktoji autorė knyga. Už kai kurias gavusi ir solidžius metų knygos paaugliams apdovanojimus. Pati rašytoja viename interviu prasitaria, kad paaugliams rašanti todėl, kad „juos geriausiai suprantu ir myliu. Keista, bet iki šiol ši amžiaus grupė emocionaliai man pati artimiausia. Jei pajusiu, kad pradedu kažko juose nesuprasti, kad beviltiškai pasenau ir imu piktintis jų kartais neprognozuojamu elgesiu, neberašysiu, nes nemoku meluoti arba tai darau labai netalentingai.“

Akivaizdu, kad paslapčių, nuotykių kupina knyga parašyta skrupulingai ištyrinėjus istorinius šaltinius ir atsirinkus tuos istorijos vingius, kurie paaugliams galėtų būti įdomūs, galbūt negirdėti, nežinomi. Pats romano veiksmas vyksta Vilniuje, tačiau veiksmo laikas susipynęs – iš šių dienų patenkame į magišką praeities laiką, kuriame atgyja senos legendos, o geriems draugams teks įveikti ne vieną kliūti ieškant siūlo galo.

Kelionė su jaunaisiais knygos herojais Berta, Žygiu ir Augiu pavirsta detektyvu, susipina magija ir realybė, o sumaniai aprašytas senasis Vilnius bei jo gyventojai, gyvenimas, tikiu, nustebins ir patrauks ne vieną skaitytoją.

A. Oseman. Solitaire. – Vilnius: Alma littera, 2015. 280 p.

Galiu drąsiai teigti, kad tai labai moderni ir šiuolaikiška, kupina sarkazmo ir gero humoro knyga apie paauglių gyvenimą, kasdienybę, problemas. Tai istorija apie tai, kaip tampama draugais, kaip tampama savimi ir kaip suvokiama, kad kartais vienas žmogus gali visiškai pakeisti tavo gyvenimą.

Pagrindinė veikėja Viktorija nebuvo pati laimingiausia ir populiariausia mokyklos mergina. Priešingai,  laikė save nuobodžia, turėjo vos kelis draugus, neturėjo daug hobių. Tačiau ji nesijautė nelaiminga, ne jai tarsi nieko netrūko. Bet vieną dieną viskas pasikeičia. Nuobodų ir rutinišką gyvenimą pakeičia niekam nežinomos gaujos, pasivadinusios „Solitaire“ nariai. Šie žmonės veikia labai organizuotai, tačiau visiškai slaptai, o jų tikslas – praskaidrinti rutinišką paauglių gyvenimą, suteikti jam spalvų. Beje, visos „Solitaire“ krečiamos šunybės vienaip ar kitaip yra susijusios su pagrindine knygos veikėja Viktorija. Kodėl? Skaitykite ir sužinosite. Beje, galiu garantuoti, kad knygos pabaiga tikrai nustebins.

JURGITA LŪŽAITĖ-KAJĖNIENĖ

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.