Socialinis spaudimas auginti supervaiką, kalnas instrukcijų, kaip tai daryti, ir nesėkmė patyrus, kad tokių vaikų nebūna. Šį dabartinės visuomenės iššūkį patiria energingų ir ambicingų tėvų karta, vis dar mėginanti neigti emocijas, išliejanti daug kritikos ir rečiau nuoširdžiai pripažįstanti kito indėlį. Kartais tėvai augina įsivaizduojamą vaiką, kuris turėtų būti labai sėkmingas, tačiau realybėje neklauso ir neskaito, kartais vaikai panyra į neišpildytų lūkesčių liūdesį ir nėra mokomi nusiraminti. „Reikia nustoti galvoti apie instrukcijas, nes visi tėvai žino, ką daryti su vaiku, kokius žodžius jam pasakyti“, – gerų tėvų receptą turi psichologė Aušra Kurienė.
Laisvi žaidimai, pagarba išsakytam norui, aiškios nuorodos, suprastas ir išreikštas jausmas – tokių dalykų dar trūksta mūsų vaikams. Po skaudžios istorinės ir socialinės patirties išlieka įprotis slėpti emocijas, užspausti liūdesį, pyktį, nemažai žmonių jaučiasi liūdni, nelaimingi, tai atsiliepia santykiuose vienas su kitu ar vaikais.
Dabartinei vaikus auginančiai kartai tenka mokytis gebėjimo perteikti psichologinį atsparumą, viltį, suprasti jų poreikius, į juos reaguoti kitaip. Kartais naujovės irgi sumaišo kortas: tėvai augina įsivaizduojamą vaiką ir, kai tikrajam vaikui liepia daryti tuos dalykus, kuriuos turėtų atlikti įsivaizduojamas vaikas, realus vaikas neklauso. Iš tiesų, kaip sako knygoje „Kaip užauginti žmogų“ savo patirtimi pasidalijusi psichologė, viešosios įstaigos Paramos vaikams centras direktorė, vaikams patinka klausyti. Tiesiog suaugusieji ne visada to prašo aiškiai – sako „būk geras“ vietoje „susitvarkyk žaislus“, lygina su kitais vaikais, pataria „neliūdėti“, „nepykti“, atima planšetę, nors patys nuo jos nenuleidžia akių, ginčijasi, kas daugiausia atsakingas už auginamus visuomenės narius – šeima ar mokykla.
Knygoje daug kalbama apie jausmus, kaip juos atpažinti ir ką su jais daryti. Sakoma, kad jausmų nereikia išsioperuoti, toks požiūris skiriasi nuo įprastų auklėjimo patarimų. Žmogaus auginimas prasideda ne nuorodomis, kaip tėvai turėtų elgtis ir ko turėtų nedaryti, o siūlymu kalbėti su vaiku, kol jis tėra idėja, aiškinti kūdikiui, kai jis būna šlapias ar alkanas, – aš tuoj tavimi pasirūpinsiu, tuoj bus geriau, kalbėti su paaugliu kaip su lygiu. Vis dėlto mes dar norime vaikus auklėti, o ne auginti?
Mes vaikus auginame drausdami jausti, sakome nebijok, nesinervink, nepyk, ypač „geras“ patarimas – neliūdėk. Jausmai niekur nedingsta, ir mes turime daug blogai besielgiančių vaikų. Iš tikrųjų jie yra blogai besijaučiantys, ir tas elgesys neateina be priežasties.
Man atrodo, daug šiuolaikinių tėvų, tikrai rūpestingų ir atsakingų, nepasitiki savimi galvodami, kad kažko nežino. Atsimenu, prieš daug metų mes juokėmės, Amerikoje pamatę ant jogurto pakelio užrašą „plėšti čia“, lyg normalus žmogus nebesusivoks, ką daryti su tuo pakeliu. Kažkuria prasme tėvų situacija panaši: yra tiek daug pagundų, pasiūlymų, kaip vaikus lavinti, į kokias mokyklas leisti, tiek norų, kelių, kuriais eiti, ir natūralus instinktas, žinojimas, kad tu tikrai supranti, kas tavo vaikui yra gerai ir ko jam reikia, kažkur prapuolė.
Mano tėvų kartos aplinkoje visada būdavo kūdikių, vaikų, pusseserių, pusbrolių. Mes matėme, kaip auga maži vaikai, dabartinė tėvų karta to nepatyrė. Dabar jau atsiranda jaunų šeimų, kurios turi tris, keturis vaikus, manau, kita karta vėl bus su patirtimi, kaip auginami vaikai.
Kai jos nėra, žmonės nori instrukcijų. Mane iš proto varo visokie „penki patarimai, kaip nedaryti“, „septyni geriausi būdai, kaip daryti“. Pritaikius tas instrukcijas, problemos nedingsta, tik atsiranda naujų jų išraiškos būdų. Tarkime, vaikas pyksta ir spardosi. Pritaikysime instrukcijas ir po kažkiek laiko jis tikrai nesispardys, bet gal jam atsiras tikas. Mes panaikinsime tiką, jis nesispardys, bet gal pradės graužti nagus. Tol, kol nepradėsime galvoti, ką toks elgesys reprezentuoja, kokie vaiko poreikiai liko nepatenkinti, jam nepadėsime. Man atrodo, kad reikia nustoti galvoti apie instrukcijas, nes visi tėvai žino, ką daryti su vaiku, kokius žodžius jam pasakyti, kaip nuraminti. Bet jie turi suprasti, kodėl ir kada tai reikia daryti. Man svarbu, kad vaikų auginimą tėvai matytų etapais, kurie neišvengiami: vaikas turi būti saugus, turėti savarankiško veikimo, tapatumo jausmą. Kai šie dalykai stringa, turime sunkumų.
Ar dalis tų sunkumų nėra dėl sovietinių vaikų augimo ir auklėjimo traumų, iššūkių, ar iš ankstesnių laikų ateina kodai, kaip elgtis, elgesio modeliai, kurių neišeina nusikratyti, o reikėtų? Kaip sakėte, esame šiek tiek prislopinę jausmus, galbūt vis dar galvojame, kad kažkas turi išmuštruoti vaikus?
Turbūt yra daug vertybinių dalykų, kurie keičiasi atėjus iš nepritekliaus, stokos, į gausybės rago situaciją, kur tikrai sunku ir pasirinkti, ir atsisakyti, nuspręsti. Niekas nemokė mano kartos rinktis, kai mama pasiųsdavo į parduotuvę nupirkti dešros, visada tapdavau labai sėkmingas žmogus, nes ten būdavo du pasirinkimai: dešra arba ne dešra. Aš sėkmingai įveikdavau užduotį. Jeigu dabar pasiųsčiau penkiametį vaiką dešros, reikia įsivaizduoti, kokį sudėtingą uždavinį jis turės atlikti. Kaip jis toje dešrų jūroje padarys gerą pasirinkimą, kokia tikimybė, kad bus sėkmingas? Pasirinkimo jūra yra visur, sudėtinga rinktis maistą, būrelius, pramogas.
Sovietiniais metais tikrai labai daug žmonių buvo liūdni, depresiški, su užspaustomis emocijomis: daug užspausto pykčio, liūdesio. Tai atsiliepė santykiuose, galėjime pasidžiaugti, perteikti viltį, psichologinį atsparumą. Dabar ta karta, auginanti savo vaikus, dažnai neturi į ką atsiremti, nes užaugo aplinkoje, kur buvo daug kontrolės, liūdesio, praradimų, tylos, paslapčių šeimoje – tenka sutikti ne vieną žmogų, kuris dabar sužino, kad jų giminėje buvo išėjusių į mišką, taip pat ir išvežtų, ir komunistų. Tos paslaptys, kurias tėvai saugojo, bijodami, kad vaikai neprasitartų, velkasi kaip šleifas, ir kai norime pasiremti vidine patirtimi, dažnai randame joje labai daug neatsakytų klausimų, neišveikto pykčio, neperdirbto liūdesio.
Kai pradėjau dirbti psichologe, su kolegomis klabėdavome, kad ši karta jau pradėjo vesti vaikus pas psichologus, bet patys dar nėjo. Dabar jau ateina vis daugiau suaugusių žmonių, kurie nori pradėti save suprasti ir kitaip jaustis, bet vaikus jie atvedė greičiau. Buvo lengviau peržengti ribą, nes pas mus norėti pagalbos vis dar reiškia defektą. Tenka tėvams aiškinti, kad geros mamos ir tėčio požymis yra supratimas, kad vaikui gali reikėti psichologo, papildomo mokytojo, papildomo draugo.
Sovietiniais metais buvo įprasta galvoti, kad yra autoritetas, tavimi pasirūpins, tada ant jo pykti, nes pakankamai gerai nepasirūpina. Kai atsirado asmeninės atsakomybės galimybė, nebeaišku, kur tos paprastos instrukcijos. Per kiekvienus tėvų mokymus gali išgirsti, kaip anksčiau buvo gerai, – pažiūrėjau į vaiką, jisai žinojo, ką daryti, nereikėjo net sakyti.
Kodėl dabar mes norime užauginti itin sėkmingus vaikus? Kodėl kuriame iš jų tobulus žmones, įsivaizduodami, kad įmanoma kaip kažkokią stebuklingą gėlę užauginti puikų visuomenės narį, kokio dar niekada nebuvo? Ir apima stiprios emocijos, kai tai nepavyksta, nes neįmanoma; vaikai „neklauso“, nors anksčiau „klausydavo“.
Nėra tiesa, kad vaikai neklauso, jie klauso, jiems patinka klausyti. Vaikams patinka, kai jie žino, ką daryti, žino, kas džiugina tėvus. Tiesa yra ta, kad kartais visi vaikai neklauso, bet mes imame generalizuoti, kas dabar visuomenėje formuojama, kad vaikai pikti, neklauso. Tai netiesa.
Vaikai klauso, yra geri, bet kartais jie pyksta ir neklauso. Ir čia suaugę turi suvokti situacijas. Paaiškės, kad vaikas neklauso, kai yra pervargęs: jeigu jis buvo kelias valandas darželyje, dar dvi valandas dirbo būrelyje, vakare dar turėjo svečių, tai labai didelė tikimybė, kad vakare jis nebeklauso, jam visko per daug. Vaikas neklauso, kai instrukcijos nėra labai aiškios, jeigu tėvai jam duoda nurodymus ir tvarkyti žaislus, ir valgyti, sutrinka. Pavyzdžiui, toks nurodymas „būk geras“, ką tai galėtų reikšti, gal reikia katę griebti ant rankų ir ją glostyti, šypsotis, bet gal mama turėjo omenyje „nustok žaisti su duona ir valgyk“? Apibendrintos frazės „būk geras“, „elkis gražiai“ vaikui nieko nesako.
Tėvai nori užauginti sėkmingą vaiką ir žino, kad jis toks bus, kai baigs mokyklą, išmoks kalbų, sportuos tiek ir tiek valandų. Turbūt tai yra tiesa kokiam nors konkrečiam Petrui, bet Antanas gal negali baigti šitos mokyklos, gal jo sėkmė yra visai kas kita. Tėvai augina įsivaizduojamą vaiką, bet realus vaikas nenori ir gal negali sportuoti, nori groti pianinu arba negali muzikuoti, o gali robotą konstruoti, domėtis daržu.
Tėvai augina įsivaizduojamą vaiką ir kai tikrajam vaikui liepia daryti tuos dalykus, kuriuos turėtų atlikti įsivaizduojamas vaikas, realus vaikas neklauso.
Yra daug dalykų, kur „neklauso“ turi labai konkretų turinį, ir kai tą suprantame, pamatome, kad vaikas klausantis, tik reikia šnekėtis su juo, o ne su įsivaizduojamu būsimu supervaiku. „Dabar mes jį pabarsim, bet užtat ateityje jis bus supervaikas, tada pasišnekėsim kaip žmonės“. Šitaip nebus.
Tokių vaikų, kurie kenčia nuo negalėjimo tapti supervaikais, sutinkate ir savo praktikoje?
Tikrai taip, sutinku vaikų, kuriems reikalavimai, tėvų lūkesčiai labai aukšti, nėra taip, kad tik vaikas kenčia, tėvai irgi jaučiasi blogai. Jie nusivilia vaiku, savimi, nes atrodo, kad viską daro, bet rezultatas nedžiugina, visi yra susipykę, nelaimingi. Tai kelia gilią užuojautą.
Instrukcija gali sakyti, kad reikia maitinti kas valandą, bet tavo sūnus ar dukra nori valgyti kas tris – dermės pajautimas labai anksti padeda vaikui būti individualesniam. Aišku, yra unifikuotos mokymo programos darželiuose, mokyklose, bet namuose vaikas gali būti labai individualus, o ne – kaimynų berniukas jau moka penkias raides, pasodinom, mokom ir mūsiškį. Bet mūsiškis moka tūkstančio spalvų niuansus, kam jam tos penkios raidės?
Vienas tėtis pasakojo, kokį patiria socialinį spaudimą, sakė, mes galime nemokyti skaityti 4–5 metų vaiko, bet dažnai žmonių pirmas klausimas būna: o ar jūsų jau skaito? Tėvai ne visada gali atsilaikyti, bet po truputį atsiranda balsų, siūlančių suteikti vaikams vaikystę, leisti jiems žaisti. Specialistai tikrai pastebi, kad dingo laisvas žaidimas, nebėra erdvės, laiko, ir tai tiesiogiai atsiliepia vaikų emocinei, pažintinei raidai. Jeigu vaikas neturi galimybės žaisti savo raidos etapo žaidimus, jis daug praranda.
Jūsų knygoje idėja, kad vaikas turi turėti vaikystę, laisvės žaidimams, pakankamai svarbi ir verčia susimąstyti, nes yra darželis, kuris irgi savotiškas darbas, būrelis, kitokių užsiėmimų, atrodytų, vaikams tokiame veiksme laiko žaisti lieka tik prie kompiuterio?
Visada reikia balanso. Jeigu vaikas tik žais smėlio dėžėje ir daugiau nieko nedarys, gal jis ir atras visą pasaulį, bet šiuolaikinis vaikas turi būti išvestas ir į miestą, ir į parodą, kavinę, gatvę, kalną, mišką, jeigu jis tik sėdės su knygute, bus kraštutinumas.
Šitie vaikai turės gyventi labai intensyviame pasaulyje. Pamenu, išgirdau, kad per televizorių rodys rusišką filmuką apie krokodilą Geną ir Čeburašką. Apsidžiaugiau, pakviečiau anūką pažiūrėti labai gražaus savo vaikystės filmuko. Sėdėjau šalia šiuolaikinio vaiko, žiūrėjau į tą Čeburašką ir krokodilą Geną jo akimis ir supratau, kad nieko nuobodžiau neįmanoma sugalvoti. Jie taip lėtai juda, taip lėtai dainuoja, jie tokie nespalvoti – vaikui, kurio pasaulyje viskas juda, mirga, šitie mano vaikystės „labai intensyvūs“ herojai atrodo kaip kokie senolių prieglaudos gyventojai, slankiojantys vos gyvi. Reikia suvokti, kaip pasikeitęs mentalitetas, aplinkybės, žinoti, kad intensyvų gyvenimą gyvensiantiems vaikams tikrai reikės atsitraukimo į savo vidų, atsipalaidavimo, nusiraminimo oazių.
Mes patys ieškome, kaip susitelkti į savo jausmus, suaugę atranda dvasinių meditacijų, lygiai taip pat vaikams reikia rodyti vidinės ramybės vietas. O tada jie jau bus sėkmingi.
Kalbėjote apie balansą, dabar mėgstama sakyti, kad kompiuteriai išbalansuoja, telefonus reikia uždrausti, nors vaikai gyvena kitoje informacinėje aplinkoje, vis intensyviau. Ar mes, suaugusieji, nedarome klaidos, visur skalambydami, kad informacinės technologijos blogai, drauskite jas, veskite vaikus į lauką?
Ar nėra tai dviveidystė, kai apie telefonų ir kompiuterių blogį skalambijame „Facebook“. Kai tėvai aiškina vaikui, kad jis nuliptų nuo kompiuterio, ir tuo pat metu „stumdo“ planšetę, vaikas negali suvokti, kodėl jam draudžiama tai, ką suaugusieji visą laiką laiko rankose. Yra daug šeimų, kurios sako, kad technologijos blogis, atima kompiuterį, kai vaikas yra penkiolikos. Didesnė katastrofa, kai matau pusantrų metų vaiką sėdintį kavinėje su prieš nosį pastatyta planšete, kuris negali pavalgyti be jos. Ir jei sėdi šeima – kiek vaikų, tiek planšečių – visi jas „stumdo“. Mūsų kolegos lenkai sukūrė socialinę kampaniją „Planšetės žmogus“, kuri aiškiai sako, kad vaiko iki dvejų metų raidai planšetė pavojinga.
O ką vaikas turi veikti, padėjęs planšetę? Ar kas nors pakviečia jį žaisti stalo žaidimą? Reikia, kad kažkas pamokytų, įtrauktų, vaikas nepasirinks planšetės vietoje žaidimo su tėvais. Nebent santykiai sutrikę ir jisai žino, kad suaugę kritikuos, šaipysis, tada neis.
Daug kas kalba apie krūvius mokyklose, kyla diskusijų dėl baigiamojo matematikos egzamino: mokiniai norėtų jo nelaikyti privalomai, kai kurie mokytojai, tėvai kartoja, kad „mūsų laikais“ niekas nekeldavo tokių reikalavimų, o dabar vaikai išlepę. Kiti suaugusieji aiškina, kad emociškai vaikams sunku, jie patiria stresą, nori gerai išlaikyti egzaminus, bet suvokia, kad ne visiems pasiseks. Ar iš tiesų šios aistros dėl krūvių, egzaminų kelia tiek emocinių iššūkių?
Vaikai visada ko nors nori arba nenori ir dažnai suaugusiųjų reakcija yra pradėti kritikuoti norą – bet koks noras dažniausiai išgąsdina, nebent vaikas planuoja studijuoti Kembridže. Bet ir tai ne visus pradžiugina. Norai nesvarstomi, nediskutuojami, vietoje to aiškinama, kaip galima tokių dalykų norėti. Antra vertus, jei mes, suaugusieji, nusprendėme, kad vaikas privalo daryti tam tikrus dalykus, turime aiškiai, pagarbiai tai pasakyti: „Mes suprantame jus, bet visavertis išsilavinimas reikalauja, kad turite būti išlaikę matematikos egzaminą.“
Aš žinau geros mamos receptą: vaiko norai turi būti suprasti, o poreikiai patenkinti. Bet namuose, mokykloje, visuomenėje vaikų norai dažnai gąsdina, vertinami kritiškai.
Egzaminų psichozę labiau sukuria suaugusieji negu vaikai. Stebina transliuojama idėja, kad čia svarbiausias gyvenimo egzaminas. Čia tik pirmas egzaminas, vaikai laikys dar tūkstantį egzaminų, net ir šitą gali laikyti dešimt kartų. Tas spaudimas devintoje klasėje apsispręsti, kuo būsi, kai sulauksi keturiasdešimties, mokyklų reitingai kaip vienintelis vertės įrodymas – mano galva, tai aukštyn kojomis apvirtęs pasaulis, kur išsilavinimas suvestas į pažymį, o ne į kompetencijas. Vaikas turi mokėti kritiškai mąstyti, analizuoti, nusiraminti. Dauguma vaikų išlaiko egzaminus turbūt blogiau, negu galėtų, nes emocinė įtampa jiems sutrukdo. Į mus kreipiasi panikos atakų apimti daug dirbantys, protingi vaikai, nors visiems aišku, kad jie egzaminus išlaikys puikiai. Tėvai yra prie to prisidėję, kartais juos irgi reikia nuraminti.
Kaip išspręsti amžiną klausimą, kas atsakingas už vaiką ir kas turi jį auklėti – mokykla, šeima? Gali atrodyti juokingai, bet viešojoje erdvėje tokių diskusijų daug. Tėvai sako, kad mokytojai, mokykla turi daugiau stengtis bendradarbiauti, mokytojai mėgsta kalbėti, kad visos vaiko problemos kyla iš šeimos.
Reikia viso kaimo, kad užaugintum vaiką. Kartais mokytojai sako: vaikas netinkamai elgiasi klasėje, jis užsimanė pieštuko, trenkė kažkam per galvą, pasiėmė pieštuką, koks baisus vaikas, informavome tėvus apie šitą situaciją. Paprastai klausiu, kaip jūs įsivaizduojate tėvų bandymą nuotoliniu būdu išspręsti situaciją? Jų čia ir dabar nėra, mokytojai yra šalia, jie gali aiškiai pasakyti, kaip priimta skolintis daiktus. Taip pat ir mokykla negali pažiūrėti, ką vaikas veikia namuose.
Viena iš mūsų visuomenės bėdų yra labai daug kritikos vienas kito atžvilgiu, visuose lygiuose. Mes esame tokie kritiški, tokie pašaipūs ir labai mažai pripažįstame kito indėlį. Reikia ne dovanėlių nešiojimo, o nuoširdaus pripažinimo, kad kitas žmogus tavo vaikui ar tau pačiam turi reikšmės ir prasmės.
Tuoj prasidės rinkimai, tai kad kas nors pasakytų oponentui: aš gerbiu jūsų darbą, ką toje srityje padarėte, bet tikrai nesutinku su jūsų politika šioje srityje.
Tėvai moko vaikus gerbti mokytoją, bet turėtų parodyti, kad vertina, ką mokytojas daro, ir mokytojas turėtų duoti žinoti, kad vertina, ką daro tėvai. Su psichologais konsultuojame rizikos šeimas, jiems sakau: jūs negalėsite dirbti, jei negerbsite tų šeimų. Jie stebisi, kaip įmanoma gerbti smurtaujančius, geriančius. Gerbti vien už tai, kad jie atvedė jums vaiką, nepaisydami visų sunkumų kažką dėl jo padarė.
Klausimas, mokykla ar tėvai atsakingi už vaiką, rodo užprogramuotą konfliktą.
Užprogramuoti konfliktai suaugusiųjų ir paauglio santykyje, kai nebesupranti, kaip su juo kalbėtis, kokie jo iššūkiai. Sakėte, kad paauglys tarsi balansuoja tarp vaikystės ir suaugusio žmogaus.
Kalbėjimas paauglystėje labai pasikeičia, paauglys nustoja raportuoti, duoti ataskaitas, jis pradeda turėti slaptesnį, intymesnį, atskirą gyvenimą. Juda nepriklausomybės link, bet turi didelį interesą kalbėtis apie santykius, vertybes, idėjas, dalykus, kurie jam yra nesuvokiami – kodėl ištinka demografinės krizės, kodėl yra terorizmas ir taip toliau. Yra daug dalykų, kuriuos jie nori suprasti, ir negali prisipažinti, kad nežino. Reikia kalbėtis, dalytis, pasakoti – jūsų ir paauglio santykis yra labai lygiavertis.
Paauglystė yra tarpinė zona, vaikystės rojaus nebėra, o į suaugusiųjų dar nepatenki. Kūnas pradėjo keistis, kažkas viduje verda, negali suprasti, kas darosi, klausimai kelia sumaištį. Yra paauglių, kurie nuosekliai auga, randa atsakymus, o yra sunkiai ieškančių lytiško, vertybinio ir kitokio tapatumo.
Gyvenimo ciklas reikalauja iš mūsų nuolatinio augimo, nesikeisti įmanoma. Vaikystė, paauglystė padeda esminį žinojimą, nuo kurio paskui atsispirsi. Tai labai geras laikas naujai atrasti vienas kitą, bet tėvai jį suprasti vėluoja – štai turėjo vaiką, kuris pasipasakoja, ir štai randa jaunuolį, kuris klausiamas, ką veikei, sako „nieko“. Tas ima kelti pyktį ir nerimą.
Knygoje kalbėjote apie emigrantų ir išsiskyrusių tėvų vaikus. Pasakojote, kaip besiskiriantiems rasti galimybių išsaugoti vaiko santykį su abiem tėvais, suprasti savo ambicijas ir neperkelti jų vaikams, kaip per atstumą su savo atžalomis bendrauti emigravusiems. Kaip išlaikyti balansą tokiose situacijose?
Skyrybų metu vaikai dažnai tampa karo ginklais, yra išnaudojami pamiršus jų poreikius, nukenčia, nes jų interesai praktiškai dingsta. Net jeigu tėvai deklaruoja, kad jiems rūpi, dažnai išeina kitaip – jeigu man skirtas savaitgalis pasimatyti, vaikas turi būt supakuotas ir priduotas.
Vienas iš svarbiausių klausimų besiskiriantiems tėvams – kaip jūs manote, ar vaikas turi matytis su tėčiu, mama, kurti gerus santykius? Dažnai išgirsti: ne, šitas žmogus mane nuskriaudė, toks tėvas, mama mano vaikui nereikalingas. Tai, mano galva, vaiko poreikių nesupratimas. Jei žmonės susivokia savo skausmuose, dirba su savimi, tarpusavio emociniu sudėtingumu, gali padėti vaikams įveikti vieną sunkiausių jiems krizių, išlaikyti kokybiškus santykius ir su mama, ir su tėčiu.
Emigrantų vaikams gerų santykių reikia ne mažiau nei materialių dalykų, emocinis ilgesys, paliktumas gali sužeisti. Turime padėti išvykusiems tėvams suprasti paliktų vaikų emocinius poreikius, rasti daugiau būdų komunikuoti. Supratę, ko reikia vaikams, sulauksime gerokai daugiau jų atsako.
Kartais tėvai išvažiuoja į komandiruotę, išeina į kiną slapta, nenorėdami vaiko jaudinti. Užtenka dingti kelioms valandoms, kad vaikas pajustų nerimą, nepasitikėjimą, liūdesį. Išlaukti ir išbūti jam irgi reikia išmokti, gyvenimas nėra vien saldainių valgymas, – įvertino psichologė ir pripažino, kad nemažai šių dienų suaugusiųjų yra įsitikinę, kad emocijos trukdo būti efektyviam darbe, santykiuose, kartojančių vaikams nesijaudinti, nepykti, būti santūriems. Gal ir paradoksalu, bet sveikos visuomenės požymis nėra jausmų slopinimas, o jų supratimas, mokymasis, kaip išgyventi užliejus stiprių emocijų bangoms.
Rugilė Audenienė
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą