Vaikų auklėjimas: kaip ugdyti pagarbą tvarkai?

Kuo daugiau suaugusieji rūpinasi tvarka, tuo labiau juos žeidžia tai, kad vaikai jos nesilaiko. Jei mėginama mokyti tvarkingumo griežtumu, jėga, dažniausiai toks elgesys sukelia konfliktus ir mažųjų priešiškumą, norą maištauti. Vaikas, nepatiriantis betvarkės pasekmių, negerbia tvarkos.

Dažnai, kai vyrauja didelė nepagarba tvarkai, tėvų ir vaikų santykiuose atsiranda nemaža įtampa, tad išties verta sugalvoti planą, kuris padėtų taisyti blogus santykius.

Siekiant išsaugoti vaiko orumą, rodant rodant jam pagarbą, tiesiog griežtas liepimas, primygtinis reikalavimas tvarkytis netinka. Vienas iš patikrintų būdų, kuris padeda mažiesiems susiprasti savarankiškai be konfliktų ir dramų yra natūralių pasekmių taikymas, tarsi žaidimo forma.

Rudolfas Dreikurs ir Vicki Soltz, Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos šalininkai pateikė daugelį istorijų, iliustruojančių kai tai galima padaryti, štai viena iš jų…

Mama niekaip negalėjo pasiekti, kad Giedrė sutvarkytų daiktus. Šeimoje dar augo mažas broliukas ir jie visi gyveno nedideliame bute. Pasitarę vyras ir žmona sugalvojo tolesnį veikimo planą. Kitą rytą Giedrė paliko pižamą ant grindų ir kaip paprastai viską išmėtė. Apie vidurdienį mama gražiai paklausė: „Ar nenorėtum sutvarkyti savo daiktų?“ „Ne.“ „Gerai. Ką tu šiandien veiksi?“ Mergaitė sušuko: „Tai bus kažkas įdomaus!“ „Gerai. Aš irgi norėčiau. Ar galiu nesitvarkyti namuose?“ „Žinoma“, — atsakė nudžiugusi mergaitė.

Visą dieną mama darė savus darbus ir be kita ko kilojo įvairiausius daiktus palikdama juos nevietoje. Ji maloniai šnekėjosi ir žaidė su dukra lyg niekur nieko, kaip darydavo tai kasdien. Mama pasiūlė mergaitei peržiūrėti visus drabužius ir atrinkti tuos, kuriuos reikia taisyti. Giedrė noriai prisidėjo ir dirbo kartu. Tačiau mama visus drabužius paliko ant vaiko lovos. Kambaryje mėtėsi ir broliuko drabužiai, žaislai. Kai tėtis parėjo, namuose jau buvo visiškas chaosas. Jis nusivilko paltą ir numetė ant lėlės vežimėlio, kaklaraištį pakabino ant lempos, batus nuspyrė į kambario vidurį ir ėmė žaisti su vaikais.

Tėvas elgėsi taip, lyg nieko ypatingo nebūtų atsitikę. Kol virė pietūs, motina maitino brolį. Ant stalo mėtėsi mergaitės popieriai, pieštukai ir dažai. Mama išėjo į svetainę ir pradėjo skaityti žurnalą. Po kurio laiko tėtis paklausė: „Kada bus pietūs?“ Mama atsakė: „Jie jau paruošti.“ „Ar galime valgyti? “ Nenuleisdama akių nuo žurnalo, ji atsakė: „Ne.“ „Kodėl?“ „Nėra vietos indams padėti.“

Tėtis paėmė laikraštį ir įsitaisė fotelyje. Dabar Giedrė sunerimo ir tarė: „Mama, aš alkana.“ „Aš taip pat,“ — atsiliepė mama. Mergaitė tyliai stebėjo tėvus, paskui nuėjo į virtuvę, pažvelgė į stalą ir grįžo į svetainę. Minutę koja pastumdė savo žaislus ir dingo. Tėvai skaitė toliau gerai žinodami, kad duktė ėmė tvarkyti savo daiktus. Gana greit ji grįžo ir ramiai tarė: „Mama, dabar mes turime kur valgyti.“ Mama tuoj pat ant švaraus stalo padėjo garuojančias lėkštes. Visi susėdo ir ėmė linksmai kalbėtis.

Giedrė susiruošė eiti miegoti, bet negalėjo rasti savo pižamos. „Gaila, kad tu negali jos surasti.“ „O kaip aš eisiu miegoti, jei ant lovos pilna daiktų?“ — pyktelėjo vaikas. „Tai bus nepatogu, ar ne?“ „Mama, man tai nepatinka,“ – tarė susikrimtusi Giedrė. Mama paklausė: „Ką mums dabar daryti? “ Duktė atsakė: „Aš manau, kad geriausia viską išnešti.“

Pagal Rudolf Dreikurs ir Vicki Soltz „Laimingi vaikai: iššūkis tėvams“ (2017)

Informacijos šaltinis: http://psichika.eu