Reikia pripažinti, kad dažnai atostogos vaikams – tai ir galimybė neribotai būti prie kompiuterio. Tėvai, dažniausiai, supranta, jog tai blogai ir kenksminga, bet negi gadinsi vaikui atostogas? Tačiau būtent dabar pats laikas nustatyti naujas taisykles.
Kai vaiko dėmesys prikaustytas prie ekrano, visas likęs pasaulis nueina į antrą planą. Prašymas eiti ir padaryti namų darbus ar susėsti prie bendro stalo skamba taip tyliai, kaip šnabždesys, kol mama ar tėtis neužrinka ir nepradeda gąsdinti realiomis bausmėmis ir ultimatumais: „jei dabar pat neateisi prie stalo, neprieisi prie kompiuterio mėnesį“.
Problemai, susijusiai su laiko, praleidžiamo prie kompiuterio, kiekiu, nėra paprasto sprendimo. Mūsų visuomenė seniai peržengė tų dienų, kai sunkiausia užduotis mums buvo atkalbėti vaiką nuo filmukų žiūrėjimo savaitgalio rytais ir nueiti pasivaikščioti, rėmus. Šiuolaikiniai vaikai nuo mažų dienų auga apsupti daugybės elektroninių prietaisų ir jų teikiamų pramogų – pradedant kompiuteriais ir televizoriais, ir baigiant iPad‘ais, Ipod‘ais, videoprogramomis, smartfon‘ais. Ne paslaptis, kad vis dažniau šiuolaikinių technologijų prireikia ir ruošiant namų darbus ar projektus mokykloje. Deja, bet jokios vaikų auklėjimo sistemos nenumatė vaikų tiesioginio vaikų „išėjimo“ į virtualius pasaulius. Mūsų laikais svarbiausia auklėjimo priemonė buvo knygos, o tik paskui – kompiuteris, tačiau šiandien kompiuteris ir kiti elektronikos prietaisai vis dažniau pakeičia ne tik knygas, bet ir gyvus žmones.
Visi šie prietaisai taip įtraukia mūsų vaikus, kad realus kasdienis gyvenimas jau nebegali su jais konkuruoti. Bandymai atitraukti vaikus nuo ekrano ir dalyvauti realaus gyvenimo įvykiuose yra ne tokie raiškūs ir įdomūs, tad tapo tikra problema, kupina atviro susipriešinimo.
Prieš pradedant spręsti problemą, vertėtų įsivardinti keletą dalykų. Ypač, kai kalbame apie pačią pradžią – kompiuterio, iPado ir kt. prietaiso atsiradimą namuose.
Visų pirma, ar teisingai formuojame vaiko santykį su kompiuteriu – nereikėtų sureikšminti šio įrenginio, nes juk tai – viso labo darbo įrankis. Visų antra, nupirkę kompiuterį, tėvai dažnai palieka vaiką vieną su juo, suteikdami sau galimybę pailsėti. Bet kurioje naujoje situacijoje tėvai turėtų būti šalia ir paaiškinti, kaip galima elgtis, kur patenkama atlikus vienus ar kitus žingsnius ir pan. Deja, bet tiesa tokia, kad tėvai, turi ne tik nupirkti kompiuterį savo vaikui, manydami, jog tai maksimumas, ką galima padaryti vaikui – jie dar turi ir kartu su juo žaisti. Vaikas turi suprasti, kada kompiuteris išjungiamas ir kad realus gyvenimas yra svarbiausias, o ne virtualus. Svarbu nepamiršti, kad disciplina ir žaidimas ir visiškai suderinami dalykai, svarbu – kaip ta disciplina pateikiama. Pradėkime.
Kaip atitraukti vaiką nuo kompiuterio: 5 žingsniai
Kaip dauguma vaikų ir paauglių, 11-metis Benas dievino leisti laiką prie ekrano – ypač prie savo noutbuk‘o. Jis kartu su draugu daugybę valandų žiūrinėdavo video ir keitėsi jais youtube, žaidė žaidimus online, kalbėjo vienas su kitu chat‘uose, net jei pokalbis dažniausias tebūdavo toks: „Kas naujo?“ – „Nieko“.
Mama su Benu nuolatos pykdavosi, kad šis neatsitraukia nuo kompiuterio. Kai prašymai ir grasinimai ėmė nebeveikti, jie su vyru sukūrė sudėtingą balų sistemą, paremtą sūnaus pažanga, kurios dėka berniukas galėjo užsidirbti tam tikrą laiko kiekį žaidimams su kompiuteriu ar prie televizoriaus ekrano.
Sistema padėjo – per gana trumpą laiką. Tačiau kaip dažniausiai nutinka su bet kuria kita elgesio gerinimo sistema, kaip tik nuo jos nors kiek nukrypstama, vėl prasideda tie patys prašymai „dar penkioms minutėms“ arba, priešingai, vis griežtėjančios tėvų bausmės, kai šių nebuvo klausoma.
Pravertė specialisto: „leiskite berniukui aiškiai žinoti, kiek valandų per dieną gali praleisti prie kompiuterio ir kada gali tai daryti. Ar reikia jam iš pradžių padaryti namų darbus, ar jūs neturite nieko prieš, kad jis praleistų iš pradžių šiek tiek laiko su draugais bendraudamas chat‘uose, kad atsipūstų po mokyklos? Ar gali jis kompiuteriu naudotis tiek laiko, kiek nori, ar egzistuoja kažkoks konkretus limitas?“
Patarimas paprastas: jei kasdien bus keičiamos „žaidimo“ taisyklės, Benas pradės norėti vis daugiau. Kai tik visi tarpusavyje susitars apie laiko, kurį Benas gali praleisti prie kompiuterio, kiekį, jie paaiškins sūnui naujas taisykles, leisdami suprasti, kad jei jis laikysis plano, kiekvieną dieną prie kompiuterio jis galės praleisti tam tikrą laiką. Jei jis nesilaikys susitarimų ir atsisakys išjungti kompiuterį iš pirmo karto (kad sėstų prie stalo, padarytų namų darbus ar skirtų laiko šeimai), jis negaus kompiuterio artimiausias dvi valandas be jokių komentarų.
Psichologas įspėjo Beno tėvus, kad šie neturėtų iliuzijų, jog berniukas ims su šypsena veide išjunginėti kompiuterį sutartu laiku. Jis bus ne šiaip sau nepatenkintas tuo metu, jis padarys viską, kas įmanoma, kad leistų tėvams suprasti, kad šie „yra patys blogiausi ir pikčiausi tėvai pasaulyje“. Psichologas parekomendavo ramiai pripažinti vaiko nusivylimą ir „neteisybę“ ir toliau laikytis plano.
Taigi svarbiausias patarimas šioje vietoje – ramiai pasakyt vaikui apie taisykles. Tėvai dažnai nesusimąsto, kad agresyvus jų elgesys (tonas, mimika, gestai) tik atstumia vaiką ir dar labiau padidina „uždrausto vaisiaus“ efektą. Kad viso to išvengtumėte, taisykles turite su vaiku aptarti prieš jam pradedant žaisti ar leisti laiką prie kompiuterio, tv ekrano ir pan.
Taip pat patartina vaiko kompiuterį prijungti prie namų tinklo, o ne nutiesti jam atskirą liniją, kad kiekvieną vakarą konkrečiu metu būtų galima išjungti tinklą.
Kitas patarimas – patiems tėvams: atkreipkite dėmesį į tai, kiek laiko prie monitoriaus ar tv ekrano praleidžiate jūs patys. Jei vaikas mato, kad tėvai valandų valandas kybo prie savo kompiuterių, visi žodžiai apie elektroninių prietaisų žalą, atrodys veidmainiški.
Kas sunkiausia tėvams
Benui visiškai nepatiko apribojimai, kuriuos nustatė tėvai. Isterijų kildavo kiekvieną kartą, kai tėvai pasakydavo, kad laikas baigėsi, arba jis imdavo sakyti, kad kompiuterį naudojo išskirtinai tik mokyklos namų darbams atlikti. Tėvai stengėsi suprasti ir priimti vaiko nusivylimą ir leido jam reikšti emocijas tiek, kiek tai neperžengia normalių ribų, nesileisdami į jokius ginčus.
Abu tėvai pripažino, kad sudėtingiausia, bandant sūnų atitraukti nuo kompiuterio, buvo tai, kad jie turėjo kardinaliai pakeisti ir savo pačių elgesį. Jie suprato, kaip sunku įtikinti vaiką, kad jis tuščiai leidžia laiką internete, kada didžiąją savo laisvo laiko dalį jie patys praleidžia prie ekranų.
Kai tik tėvai nustatė aiškias taisykles Benui, suteikė jam galimybių išreikšti savo nepasitenkinimą ir peržiūrėjo savo pačių įpročius, televizoriaus žiūrėjimą pakeitę į žymiai naudingesnius ir įdomesnius dalykus, tokius kaip knygų skaitymas ar muzikos pasiklausymas, berniukas greit priprato prie naujo gyvenimo ritmo, ir pamažu pradėjo atsirasti kitų laiko praleidimo su draugais būdų.
Keletą kartų Benas dėl bausmės buvo netekęs teisės į kompiuterį, tačiau skirdami bausmę tėvai tai darė be jokių ilgų moralizavimų ir vertimų. Tai žymiai efektyviau, nei ant karštųjų pradėti diskutuoti, kodėl kompiuteris uždraustas.
Nekontroliuojamas laikas prie kompiuterio ar televizijos ekrano gali tapti tikra juodąja skyle, praryjančia nuostabias gyvenimo akimirkas, kurias vaikai galėjo praleisti žaisdami su draugu ar augintiniu iš tikrųjų, skaitydami,konstruodami, piešdami, muzikuodami, važinėdami dviračiais ar tiesiog ilsėdamiesi.
Empiriniai stebėjimai rodo, kad jei vaikui šeimoje trūksta šilumos ir artimų santykių, meilės, švelnumo, apkabinimų, bet kurių priklausomybių rizika gerokai padidėja. Malonumas, kurį galima gauti lengvai ir greitai – viso labo žmogiškosios meilės surogatas, meilės, kurios vaikas nežino, kaip pasiekti. Vaikai įstringa paprastų operacijų etape, jei jiems nežinomos ar nepasiekiamos sudėtingesnės. O kompiuteris, nepaisant to, kad turi sudėtingas vidines schemas, yra lengvai valdomas ir aiškus.
Vaikai gana greit pripranta prie protingų apribojimų, kuriuos nustato tėvai. Tačiau vis mažiau vaikų noriai skiriasi su savo kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais, televizoriais ar kitais elektroniniais prietaisais, ir tėvai turi įdėti vis daugiau pastangų, kad tai pasiektų. Turite aiškiai apsibrėžti, kas jūsų šeimoje yra kompiuteris (ar kitas įrenginys) – prizas? Pakankamo pragyvenimo lygio rezultatas? Langas į pasaulį? Techninis pagalbininkas? Prietaisas, darantis gyvenimą patogesnį? Jei tėvai linkę pernelyg sureikšminti elektronikos prietaisus, lygiai taip elgsis ir jų vaikai. Nereikia pervertinti bet kurių prietaisų ir tai neiškreips vertybių sistemos
Tėvai turi būti pasitikintys laivo kapitonai, kurie duoda konkrečius nurodymus, išklauso vaiko ir padeda jam pakelti išgyvenimų naštą, o taip pat suranda alternatyvių variantų, padedančių laisvą laiką nuo kompiuterio padaryti įdomesnį ir malonesnį.
Pagal užsieio spaudą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą