Vaikas kiekvieną dieną ateidavo į pajūrį ir bangų skalaujamame kranto smėlyje rašydavo „Mama, aš tave myliu!“. Po to stebėdavo, kaip jūros bangų liežuviai nuplauna užrašą ir šypsodavosi.
Liūdnas senukas kiekvieną dieną tai stebėjo ir lingavo galvą: „Kokie nuostabūs tie vaikai. Kiekvieną dieną rašyti vieną ir tą patį, kad jūra nuplautų…ir džiaugtis“.
Vieną kartą jis priėjo prie berniuko ir paklausė: „Kodėl tu tai rašai, juk jūra kiekvieną kartą užrašą nuplauna ir tavo mama vis tiek jo neperskaitys. Geriau jai pasakyk tuos žodžius pats“.
Vaikas pažiūrėjo senukui tiesiai į akis ir atsakė: „Aš neturiu mamos. Ją pasišaukė Dievas, kaip jūra pasiima šį užrašą. Aš čia ateinu kasdien, kad pasakyčiau Mamai ir Dievui, kad gyvenimas gali pasiimti mūsų artimuosius, kaip jūra pasiima šį užrašą, bet meilė jiems niekada neišsitrins ir liks amžinai“.
Senukas atsiklaupė ant kelių ir su ašaromis akyse parašė: „Nora, aš tave myliu!“ – toks buvo jo neseniai mirusios žmonos vardas. Po to jie susikibo už rankų ir abu žiūrėjo, kaip bangos lėtai pasiima šį užrašą…
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą