VAIKO SKAUSMAS – TARIAMAS AR TIKRAS?

Apie vaikų skausmus, sukeltus įtampos ir nerimo, kalbamės su psichologe Rugile Kazlauskaite.

Tėvai dažnai susiduria su situacijomis, kai – ypatingai vaikui pradėjus lankyti darželį ar perėjus į naują mokyklą – reikia atžalą pasiimti iš ugdymo įstaigos dėl pilvo ar galvos skausmų. Neretai paaiškėja, kad tai vadinamieji psichosomatiniai ar, dar kitaip, nerviniai skausmai. Kokie jie ir iš kur kyla?

Anksčiau mėgta naudoti žodį „psichosomatika”, tokius skausmus tarsi sumenkinant – esą vaikas skausmą tik vaidina. Dabar dažniausiai sakoma „įtampos, nerimo sukeliami skausmai”, pabrėžiant, kad tokio pobūdžio skausmas yra toks pat realus, kaip ir bet kuris kitas skausmas. Tiesiog jis nėra sukeltas pažeidimų kūne.

Iš tikrųjų visas mūsų skausmas pirmiausia jaučiamas smegenyse. Net ir žmogui netekus kojos skauda smegenims – jos supranta, kad yra pažeidimas ir siunčia skausmo signalus į pažeidimo vietą. Toks mechanizmas labai pravartus, kai signalizuoja apie tikrą pažeidimą kūne, kadangi tai mus skatina gydytis, tačiau esama skausmų, kurie pažeidimų nesignalizuoja – smegenys jaučia skausmą kurioje nors kūno vietoje, nors pažeidimo ten nėra. Ko gero, dažniausiai pasitaikantis ir suaugusiųjų geriausiai atpažįstamas yra galvos skausmas, susijęs su nuovargiu, stresu, pykčiu, baime. Vaikams taip pat dažnai skauda galvą ir pilvą. Skausmą kartais dar pastiprina ir dėmesio sutelkimas į tą konkrečią kūno vietą.

Vieniems vaikams tokio pobūdžio skausmai pasireiškia, o kitiems ne, bet juk į darželį, o vėliau ir mokyklą pradedami vesti visi vienodai. Kodėl skauda tik kai kuriems vaikams?

Esame skirtingi ir nevienodai veikia mūsų nervų sistemos. Silpnesnę vegetacinę nervų sistemą turintys žmonės sunkiau pakelia stresą – jų organizmuose stresas greičiau sukelia disbalansus: prasideda skausmai, sutrinka viršikinimo sistema, pykina.

Greta to, ką vaikai su savimi atsineša gimdami, tai yra, kokius turi genus, daug dalykų jie išmoksta gyvendami. Vaikai gali išmokti pernelyg kreipti dėmesį į savo kūno signalus. Pavyzdžiui, vaikas pastebi, kad pakilus temperatūrai mama labai išsigąsta ir jam skiria labai daug malonaus dėmesio. Arba matydamas, kaip smarkiai mama pergyvena dėl jo sveikatos, vaikas išmoksta ir pats dėl jos nuolatos pergyventi ir perdėtai save stebėti gąsdindamasis visokių smulkmenų. Vaikas tiesiog išmoksta labai bijoti savo kūno pojūčių.

Dar blogiau, jei vaikas iš tų smulkmenų apie save susiformuoja tam tikrą įsitikinimą. Kartais tėvai būna net per daug rūpestingi ir meilūs, ir taip mėgsta savo atžalos gailėti, kad ilgainiui vaikas pradeda manyti esąs silpnas, bejėgis, ligotas. Taip įprantama labai rimtai vertinti kiekvieną naują nemalonų kūno pojūtį ir kiekvienu atveju šaukiamasi pagalbos.

Turbūt pats liūdniausias atvejis – kai skausmai tampa vieninteliu būdu pranešti pasauliui apie savo jausmus. Taip nutinka, kai vaikas auga aplinkoje, kur niekas jo nemoko išreikšti savo jausmų, o gal net priešingai – nepriima tų jausmų ir draudžia juos reikšti nuolatiniais raginimais nesinervinti, nebijoti, neliūdėti. Vaikas įpranta, kad paprastai jausmų reikšti tiesiog negalima, bet tuo pačiu mato, kad pasiskundus pilvo skausmu tėvai reaguoja su meile, todėl galiausiai išmoksta savo jausmus reikšti kūno pojūčiais.

Kaip geriausia reaguoti į vaiko įtampos ir nerimo sukeltus skausmus?

Kai vaikas skundžiasi, kad skauda pilvelį, galvą, kad negera, pykina – nors jau esate įsitikinę, kad fiziologinės priežasties tam nėra – svarbu į vaiko skundus reaguoti ramiai ir su atjauta, kad ir kiek kartų tai kartotųsi.

Taip pat, jeigu matote, kad vaiko skausmai susiję su jo baimėmis – pavyzdžiui, vaikas nerimauja dėl artėjančio atsiskaitymo ir jam pradeda skaudėti skrandį – labai svarbu ramiai paaiškinti, kad skausmą sukelia nerimas ir baimė. Paprastai tariant, tėvai gali vaikui padėti įvardydami jausmus kaip skausmo priežastį ir pratindami jį reikšti jausmus, o ne skausmą.

Lygiai taip svarbu apsieiti be draudimų jausti – dar niekas gyvenime nėra nustojęs nervintis dėl to, kad kažkas pasakė nesinervinti. Iš tikrųjų nervintis liaujamės tada, kai mus nuramina, kad rimtai nesergame, kad skausmas nepavojingas ir praeis.

Ką daryti, jei vaikas emociškai pakrinka kiekvieną kartą prieš atsiskaitymą ar kitą svarbesnį įvykį?

Jeigu vaikas išskirtinai bijo, pavyzdžiui, atsiskaitymų mokykloje, svarbu jam parodyti, kad nesėkmės yra natūrali gyvenimo dalis. Reikia mokyti vaiką atkakliai siekti užsibrėžtų tikslų, bet kartu ir kviesti pamąstyti, ar tikrai atsiskaitymas ir pažymys yra tai, kas gyvenime svarbiausia.

Dažnai maži vaikai žino, kuo jie nori tapti. Sakykime, vaikas svajoja tapti profesoriumi – tokiu atveju jam galima sakyti, kad kiekvienas profesorius gyvenime yra patyręs nesėkmių, bet jos užgrūdina ir jas patyrus net galima pasidžiaugti – juk tai galimybė sustiprėti, pasitempti, tapti net geresniu profesoriumi.

Žinutė vaikui tikrai gali būti tokia, kad siekiant savo tikslų gyvenime tenka nuryti nemažą diskomforto dozę ir nieko tokio, jei nuo pat mažens reikia mokytis tą diskomfortą patirti ir priimti didesnių dalykų vardan – vardan to, ko gyvenime trokšti.

Pasitaiko, kad tėvai pradeda vaiką savavališkai gydyti griebdamiesi „vaistų”: homeopatinių ar žolinių preparatų. Ar tai leistina ir veiksminga?

Bet kuris atsakingas tėtis ar mama savarankišku diagnozavimu neužsiima ir vaikui pasijutus blogai visų pirma kreipiasi į gydytoją. Taip reikėtų elgtis ir įtariant nervinį skausmą.

Kai tėvai manęs klausia apie žolinių ir homeopatinių preparatų veiksmingumą, aš visada atsakau, kad jokios informacijos apie tai suteikti negaliu, nes mokslinių argumentų nei už, nei prieš paprasčiausiai neturime. Vieni renkasi vartoti, kiti nevartoti ir aš su tuo nesiginčiju, bet yra vienas labai svarbus dalykas, kurį visada pabrėžiu – nereikėtų vaiko mokyti, kad jis yra silpnas, o skausmai praeina tik su vaistų pagalba. Jeigu vaikas išmoks, kad pats yra bejėgis, o vaistai yra vienintelis išsigelbėjimas, tikėtina, kad toks savęs nuvertinimas jį lydės visą gyvenimą. Ilgainiui taip gyventi išmokęs žmogus tik dar labiau įsitikina, kad tikrai yra silpnas. Ir priešingai, jeigu vaikas išmoksta, kad kažkuo labai susidomėjus, užsiėmus, žaidžiant, ilsintis tie mediciniškai nepaaiškinami skausmai praeina, jis galiausiai pasijus stiprus ir supras, kad skausmai jo nevaldo.

Kalbant apie kitus būdus savo vaikui padėti, labai svarbus sportas. Jei matote, kad vaikas linkęs į tokį jautrumą, žinokite, kad vegetacinę nervų sistemą labai stiprina reguliarus sportas. Taip pat svarbus miego ritmas ir užtikrinimas, kad miego būtų pakankamai – tai irgi stiprina nervų sistemą. Galiausiai, subalansuota mityba, kurioje yra pakankamai Omega-3 rūgščių. Jeigu norisi vaikui duoti tabletę, žuvų taukų kapsulė visuomet išeis į naudą. Taip pat ir B grupės vitaminai.

Kaip reikėtų elgtis, kai rimtai suserga kas nors iš vaikui artimų žmonių, šeimos narių? Neretai tėvai, bijodami vaiką traumuoti, apie ligą slepia.

Man yra tekę sutikti daug suaugusių žmonių, kurie labai bijo dėl savo sveikatos, nes, kaip patys atsimena, vaikystėje kažkas iš artimųjų sunkiai sirgo ar numirė – būtent tada, dar būdamas vaikas, tas žmogus išmoko labai stipriai bijoti ligos. Taip nutinka tikrai ne visada, bet tokia tendencija yra.

Tėvams, kurių artimieji sunkiai serga ir kurie nežino, kaip apie tai pasakyti vaikui, pirmiausia reikėtų susigyventi su savo pačių gedulu. Juk jeigu artimasis serga, yra visai natūralu liūdėti, gedėti. Tačiau svarbiausia yra išmokti tuos jausmus išreikšti ir tuo pačiu mokytis susitaikyti su gyvenimu tokiu, koks jis yra. Negyventi neigimu ar kasdieniu būgštavimu, bet stengtis džiaugtis šia diena ir mėginti susitaikyti su tikrove, kokia ji yra čia ir dabar.

Artimajam susirgus sunkia liga, suaugusieji dažnai puola į paniką. Kartais atsiranda net ir labai didelė baimė dėl savo ligos ir noras žutbūt užkirsti jai kelią, todėl nuolatos einama tikrintis, ieškoma ligų užuomazgų. Gerokai labiau negu liguisto susirūpinimo savo sveikata suaugusiesiems reikia stiprybės ir susitaikymo, kad, deja, gyvenimas yra nenuspėjamas ir mes negalime būti tikri, kad niekuomet nesusirgsime. Ir jeigu perdėtai rūpinsimės sveikata, mums paprasčiausiai neliks laiko gyvenimui. Būdami tokios laikysenos, kad mūsų sveikatos srityje esama natūralios nežinomybės, tėvai jos išmokys ir savo vaikus.

Būna, tėvai skundžiasi, kad vaikas nuolatos siekia dėmesio ir „ožiuojasi”, taip pat ir įvairių skausmų pavidalu. Ar gali būti, kad vaikas tiesiog pernelyg išlepintas?

Tokiais atvejais, kai, pavyzdžiui, vaikas daugybę metų piktybiškai elgesia, „ožiuojasi”, tėvai turėtų savęs paklausti, kiek kartų besiožiuojančiam vaikui jie nusileido, ką jis ožiuodamasis pasiekė? Paprastai toks elgesys slepia kažkokią sėkmę, kadangi joks žmogus nekartoja to paties dalyko tūkstantį kartų, jeigu nepatiria sėkmės. Greičiausiai tokiam vaikui savo elgesiu yra pavykę, sakykime, nenueiti į mokyklą arba sulaukti išskirtinio tėvų dėmesio. Aišku, „ožiavimasis” gali slėpti ir daug jausmų, kurių tėvai, net ir būdami labai išsilavinę ir protingi, gali nepamatyti, todėl sudėtingesniais atvejais reikėtų kreiptis į psichologą.

Ar pagrįstas tėvų nerimas, kad kompiuteriniai žaidimai skatina vaikų baimes ir nerimo sukeliamus skausmus?

Kartais pas mane atėję tėvai pradeda plūstis dėl savo, sakykime, 9 metų vaiko, kad šis tik sėdi prie kompiuterio ir daugiau nieko nedaro: neruošia namų darbų, nelanko būrelių, nenori eiti žaisti į kiemą. Iš tikrųjų tai, kad vaikas kiaurą dieną leidžia prie kompiuterio, yra ne jo paties, o tėvų atsakomybė. Mažas vaikas nėra pajėgus savęs kontroliuoti ir planuoti savo laiką, todėl tėvai turi aiškiai pasakyti, kada leidžiama kompiuteriu naudotis, o kada jis išjungiamas. Analogiška situacija ir su išmaniaisiais telefonais. Apskritai, kasdieniam naudojimui, susisiekimui su mama ir tėčiu, vaikas galėtų turėti ir paprastą telefoną, tuo tarpu išmanusis būtų duodamas valandą per dieną – kaip prizas už atliktus darbus.

Kol vaikas dar mažas, svarbu jį išmokyti, kad žaidimas kompiuteriu ar telefonu yra apdovanojimas, o ne pastovi veikla, kuria užsiimama vietoj viso kito. Taip jis išmoks savo darbo laiką skirti nuo laiko poilsiui ir malonumams.

Ką dar patartumėte tėvams, kurių vaikai kenčia įtampos ir nerimo skausmus?

Tėveliams linkiu patiems stengtis būti laimingais žmonėmis – stebėti save ir žiūrėti, ar gyvenate siekdami gerų dalykų sau, savo artimiesiems, aplinkai ir visuomenei. Galbūt gyvenate nuolatos kovodami su savo nerimu, baime, pykčiu? Tokiais atvejais geriausia pagalba jūsų vaikui yra psichoterapija jums. Dažnai būna, kad tėvams pradėjus lankytis pas psichoterapeutus, jų vaikų sveikata ženkliai pasitaiso. Juk tėvai savo vaikams yra kelrodžiai.

Net jeigu neturite galimybės lankytis pas specialistą, verta nepamiršti, kaip svarbu turėti savo aplinkoje žmonių, su kuriais galite nuoširdžiai kalbėtis, kuriems gebate išsipasakoti. Iš tiesų, labai daug net iš pažiūros sudėtingų situacijų gali būti išsprendžiamos tiesiog atveriant širdį kitam. Slegiantys, bet išsakyti, dalykai įgyja visiškai kitą svorį – pasidalintos naštos tarsi palengvėja, o ryžto jas spręsti atsiranda daugiau.

Pagal s. Daivos Kuzmickaitės MVS laidą „Marijos radijuje” parengė Vytautas Raškauskas