Kartais nutinka ir taip, kad vasarą vaikams nėra kada žiūrėti televizoriaus – jie kaime, stovykloje, kelionėje ar kitur. Tačiau būdami „vieni namuose“ ar „sode pas močiutę“ vaikai ar paaugliai gali sau ramiai leisti laiką prie ekrano. Ką jis ten pamatys ir kaip tai jį paveiks – neskaičiuojant jau visiškai nenaudingo sąstingio prie televizoriaus.
Televizijai toli iki pasyvaus veidrodžio, atspindinčio aplinką tokią, kokia ji yra. Televizija – įvairiapusė ir itin stipri poveikio priemonė, kuri nuolatos ir atkakliai tvirtina, kad kelias į tikrą laimę, socialinį priėmimą ir romantiškus santykius veda per nuolatinį pirkimą ir vartojimą.
Televizijoje skiriamas perdėtas dėmesys turtingiems vartotojams, todėl aktyvūs žiūrovai pradeda manyti, kad mūsų visuomenė ne tik turtinga, bet kad ir kiekvienas turi teisę būti turtingas. Ir tai kalama į galvą kiekvieną dieną. Dauguma reklaminių klipų remiasi nuostata, kad žiūrovai lygintų save ir reklamoje rodomus žmones arba kad pradėtų manyti, jog kažkurie produktai ar žmonės yra prastesni, nei televizijoje pateikiamas ekvivalentas.
Taip moterys, išvydusios kvepalų reklamą, kurioje nufilmuotas itin patrauklus modelis, ima pripažinti, jog yra ne taip patenkintos savo išvaizda. Televizijos brukamas nesaugumo ir nepasitikėjimo savimi jausmas – vienas populiariausių pardavimo būdų, kurį galėtume pavadinti „sužeisk ir išgydyk“. T. y. iš pradžių vartotojas priverčiamas išgyventi diskomfortą, o tada jau pasiūloma „gydomoji“ priemonė – tam tikro produkto pirkimas.
Ikimokyklinukai ir prekės ženklai
Stipriausiai įtikinamoji televizijos jėga veikia vaikus ir paauglius. Tyrimai rodo, kad 8–13 metų amerikiečiai vaikai per dieną prie televizoriaus praleidžia 3,5 val. ir pamato apie 40 tūkstančių reklaminių klipų per metus. Tyrimai taip pat rodo, kad specialiai vaikams skirtai reklamai ir rinkodarai skiriama per 15 milijardų dolerių.
Vidutiniškai, būdamas 18 mėnesių, amerikiečių kūdikis jau atpažįsta tam tikrus logotipus ir prekės ženklus ir jau būdamas trejų reikalauja tų konkrečių „brendų“ daiktų. Būdami 4–5 metų, vaikai jau tiki, kad prekės ženklas atspindi jų pačių išskirtinumą ir kokybę: tarkim, įrodo, kad šis vaikas sumanus, šiuolaikiškas ir protingas.
Eidami į mokyklą, vaikai savo galvelėse yra sukaupę šimtus prekės ženklų. Šešerių metų mergaitės jau reikalauja madingiausių drabužių ir naudojasi tuo nagų laku, kuriuo lakuojasi jų pamėgta „žvaigždė“. Aštuonerių metų berniukams pradeda patikti alaus reklama, jie pradeda žaisti žiaurius videožaidimus. Ir priimti šiuos suaugėliškus įpročius daugiausia verčia televizijų reklamos jėga.
Žaislų reklamos mergaitėms ir berniukams
Vaikams skirta reklama paprastai remiasi plataus masto psichologiniais ir neurobiologiniais tyrimais. Galiausiai klipus režisuoja, apšviečia, filmuoja, vertina ir redaguoja taip, kad jie būtų maksimaliai nukreipti į sensorinius ir kognityvinius vaikų auditorijos gebėjimus. Beje, reklamos berniukams ir mergaitėms kuriamos skirtingai. Mergaitėms kuriamose reklamose svarbu lengva, įkvepianti muzika, moteriški balsai, pasteliniai tonai ir švelnūs „kampai“… Berniukams didelį poveikį daro muzika, sukelianti minčių apie nuotykius, stiprūs garsai, ryškios šviesos.
Žaislai filmuojami ir fotografuojami taip, kad būtų garantuotas maksimalus psichologinis įsitraukimas. Pavyzdžiui, lėlių reklama paprastai visada prasideda nuo to, kad lėlė žiūri tiesiai į kamerą – vadinasi, ir vaikui į akis. Tikslas – sukelti vaiko prisirišimą prie lėlės. Ar pastebėjote, kad lėlės dažniausiai turi neproporcingą – per didelę – galvą, plačiai atmerktas akis ir putlias galūnes, kurios sukelia biologinius noro rūpintis stimulus.
Berniukams skirtose reklamose yra kovos ir smurto, jos orientuotos į pergales, nes reklamų kūrėjai žino, kad agresija traukia jaunus vyrus, todėl būtent taip ir konstruoja savo reklamas. Tose reklamose kažkas nuolatos puola ir kažką išardo. Būdinga greita kadrų kaita, sukuriamas veržlus tempas.
Paaugliai ir televizorius
Nemažai dalių žmonių, ypač merginų, paauglystė – nepasitikėjimo savimi ir nesaugumo periodas. Žmonių smegenys subręsta tik nuo dvidešimties, todėl paaugliai ypač jautrūs šiuolaikiškumo įtakai, neturi patirties vis labiau komerciškėjančiame pasaulyje. Paaugliams skirtose reklamose akcentuojamas nesaugumo jausmas ir paauglio poreikis būti priimtam savo bendraamžių – stengiamasi iš visų jėgų priversti pasijausti taip, kad be šio daikto – tu visiškas nevykėlis. O vaikams šis momentas labai jautrus. Ir tai visada suveikia. Galite būti tikri. Kitas klausimas – ar tai etiška? Tai turime spręsti mes patys.
Maisto reklama ir sveika mityba
Jeilio universitete buvo atliktas toks tyrimas: 118 vaikų (nuo 7 iki 11 metų) buvo suskirstyti į dvi grupes. Viena grupė žiūrėjo filmuką, kurio intarpuose buvo 30 sekundžių trukmės reklamos apie maistą, o kiti – be maisto reklamos. Pasak tyrėjų, buvo reklamuojas menkavertis maistas su laimės ir atsipalaidavimo „atspalviu“ (saldūs sausi dribsniai, vaflių lazdelės su sirupu, vaisiniai saldainiai ir bulvių traškučiai) – tai patys tipiškiausi maisto produktai, kurie „prakišinėjami“ reklamomis, ypač vaikų žiūrėjimo laiku.
Peržiūros metu abiejų grupių vaikams buvo duota po didelį pakelį (150 g) sūrių krekerių ir pasakyta, kad galima juos suvalgyti, jei norisi. Kai vaikai baigė žiūrėti, buvo įvertinti krekerių likučiai. Kaip mokslininkai ir tikėjosi, vaikai, kurie žiūrėjo filmuką su maisto reklamos intarpais, krekerių suvalgė beveik dvigubai (45 proc.) daugiau nei tie, kurie žiūrėjo filmuką be reklamos. Lygiai tokios pačios išvados gautos ir iš antrojo tyrimo, kuris buvo atliktas su suaugusiaisiais.
Maisto reklama išsiskiria tuo, kad dažniausiai reklamuojami užkandžiai, kuriems suteikimas linksmybių ir laimės atspalvis – ir ji tiesiogiai veikia žiūrovų poreikį užkąsti. Nepriklausomai nuo to, ar esi ką tik pavalgęs, ar ne.
Taip, reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais televizijos ekranuose nesveiko maisto reklamos mažėja. Tai turėtų džiuginti. Tačiau kita vertus, ši reklama persikėlė į mobiliuosius įrenginius, kur ji žymiai veiksmingesnė ir ją gerokai sudėtingiau kontroliuoti.
Pagal 7ya.ru medžiagą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą