„10 metų sūnus su ašaromis akyse prašo nupirkti jam Kalėdų proga naują išmanųjį telefoną. Senąjį, sako, jam gėda išsitraukti iš kuprinės: klasės draugai šaiposi. Mes neturime finansinių galimybių nupirkti tokį brangų daiktą, kuris, mūsų nuomone, nėra labai būtinas, tačiau, kita vertus, suprantame, kad vaikui svarbu „neatsilikti“ nuo bendraamžių. Kaip elgtis?“
Pinigai
Be abejo, visi vaikai nori turėti tai, kas madinga, kas nauja ir populiaru klasėje. Norėti – nedraudžiama. Tai pirma.
Antra – galimybės. Jeigu jūsų atžala nepriima racionalių paaiškinimų, kodėl jūs negalite nupirkti naujo telefono, nusiveskite jį į telefonų parduotuvę ir parodykite kainas.
Trečia. Paaiškinkite vaikui (nupieškite ant popieriaus), kaip atrodo mėnesio šeimos biudžetas: pajamos ir išlaidos.
Ketvirta. Aptarkite visų šeimos narių poreikius, tuomet – norus, ir galiausiai – akivaizdžiai realias galimybes juos patenkinti.
Penkta. Pasakykite vaikui, kad jeigu prašomas daiktas jam yra toks svarbus, kad jis pasiryžęs įdėti ir savo pastangų, tegu susitaupo bent dalį (pusę ar 80 proc. – kaip nuspręsite) reikiamos sumos. Įskiepykite esminę mintį: tikslas pasiekiamas tik per pastangas.
Šešta. Padėkite vaikui susikurti taupymo planą (popieriuje). Aptarkite jo galimybes gauti pinigų (kišenpinigiai, močiučių dovanos gimtadienio proga ir pan.), o svarbiausia – jų užsidirbti. Pats geriausias būdas išmokyti vaiką vertinti pinigus yra suteikti galimybę jų užsidirbti.
Septinta. Ne naujiena, kad vaikai mokosi iš tėvų. Nepakanka jiems pasakyti „Mes neturime tam pinigų“. Veskite išlaidų ir pajamų apskaitą. Neišmeskite sąskaitų ir čekių, dėkite juos į krūvą, o gale mėnesio kartu su vaikais suskaičiuokite.
Aštunta. Apie pinigus su vaikais patariama pradėti kalbėti, t. y. mokyti juos finansinio raštingumo, nuo 5-6 metų amžiaus, tačiau dar iki šio amžiaus, stebėdami tėvų elgesį, jie turi suprasti:
1) kad nieko nebūna nemokamo,
2) kad visko, ko geidžia širdis, nusipirkti neįmanoma,
3) kad pinigai nėra savaime atsirandantis dalykas,
4) pinigai nėra nesibaigiantis šaltinis.
Devinta. Jeigu jūsų išlaidos lygios pajamoms arba jas viršija, keiskite situaciją, nes būtent tokį gyvenimo modelį nukopijuos ir jūsų vaikai. Jums teks arba didinti pajamas, arba sumažinti savo poreikius ir išlaidas.
Dešimta. Atminkite: vaikai neturi kitokių galimybių mokytis tinkamo požiūrio į pinigus ir finansų tvarkymo įgūdžių, kaip tik stebėti, kaip su savo pinigais elgiatės jūs.
Šventė
Kalbant apie Kalėdas, šventėje svarbiausia – ne gauti daiktą, o patirti dalijimosi džiaugsmą. Akcentuokite vaikams, jog per Kalėdas šeimos nariai dalijasi vieni su kitais savo dėmesiu, fantazija, linkėjimais, o ne daiktais. Šventė – tai pirmiausiai geri įspūdžiai, laimingas laikas, praleistas kartu, o dovanėlė – tik simbolis, priemonė gerai nuotaikai sukurti. Ji nėra žmogaus vertės ar mūsų meilės jam rodiklis ar juo labiau – pakaitalas.
KĄ DARYTI?
Ką daryti, jeigu laiške Kalėdų Seneliui vaikai surašė norus, kurių neįmanoma įgyvendinti?
Kalėdų Senelis gali viską, tėvai – toli gražu ne. Gera žinia ta, kad vaikai per Kalėdas labiau laukia stebuklo negu naujo daikto. Didžiausias stebuklas vaikui – linksmai praleistas laikas kartu su tėvais.
* Puoselėkite tradiciją per Kalėdas įdomiai leisti laiką, o ne užversti vaikus prabangiais daiktais.
* Neskatinkite gero elgesio/mokymosi dovanomis.
* Nematuokite dovanomis vaiko vertės.
* Nedovanokite dovanų šiaip sau, nesant progos. Dovanų periodiškumas – puiki priemonė tėvų rankose, leidžianti pažaboti nesibaigiančias vaikų užgaidas.
* Mokykite vaiką pasidžiaugti kiekviena po eglute rasta dovanėle. Tegu po vieną išpakuoja, apžiūri, padėkoja ir tik tada ima kitą.
* Geriausia dovana vaikui – tai pati šventė, o šventė yra tai, kas nekasdieniška: gražiai papuošti namai, gardumynų kvapas, netikėtumai, bendri žaidimai, džiaugsminga atmosfera…
Ką daryti, jeigu vaikas nebesugalvoja, kokių dovanų norėtų gauti per Kalėdas, nes visko jau turi?
Bet koks noras formuojasi deficito sąlygomis, kai mums kažko trūksta. Pavyzdžiui, vaikas mato, kad klasės draugas turi riedučius arba tokius sportinius batelius, kokių jis irgi labai norėtų. Jeigu vaikas negauna, ko trokšta, arba negauna to tuojau pat, jis apie tai ima svajoti. Jis savo vaizduotėje mato, kaip lengvai laksto su išsvajotais bateliais sporto salėje ir pelno komandai taškų, arba kaip linksmai važinėjasi riedučiais kartu su draugais.
Svajonės lavina fantaziją, norai ugdo kantrybę.
Galiausiai gavęs tai, apie ką svajojo, vaikas jaučiasi laimingas. Jis jaučiasi dukart laimingesnis, jeigu dovanos kokiu nors būdu nusipelno, ir triskart laimingesnis – jeigu savo pastangomis prisideda prie jos įsigijimo.
Psichologų pastebėjimu, šiuolaikiniai vaikai, kurie viskuo ir tuojau pat aprūpinami, ilgainiui praranda gebėjimą svajoti. Tai nerimą keliantis simptomas, nes vaikas, neturintis svajonių, jaučia vidinę tuštumą. Jis bando ją užpildyti bet kaip ir bet kuo, dažniausiai internetu, tačiau toks būdas nešildo ir neduoda rezultatų.
Kai kurie tėvai yra labai susirūpinę tuo, kad visi juos laikytų pačiais geriausiais tėvais pasaulyje. Jie aprūpina atžalas brangiausiais daiktais, kad šios prieš kitus atrodytų išskirtinės. Pasak psichologų, paprastai šie tėvai taip elgiasi todėl, kad patys abejoja, ar išties yra „geri“, ir labiau rūpinasi savo prestižu nei realiais vaiko poreikiais.
Kiekviename iš mūsų dega troškimas tikėti gėriu – bent truputį. Tikėti žmonių širdžių dosnumu – bent trumpą laikotarpį. Palaikydami šį tikėjimą savo vaikuose, mes sušylame prie ugnelės, kurią patys uždegame jų širdyse.
Klodas Levi-Strosas (Claude Levi-Strauss)
Informacijos šaltinis: ve.lt
Palikti komentarą