Šiandien norisi pasidalinti vienos skaitytojos laišku. Laiškų gauname nemažai ir jų vis daugėja. Dėl to labai smagu, džiugu ir gera. Tikrai. Laiškus gauti nesvietiškai gera. Ne į visus greitai ir operatyviai galiu atsakyti. Ir laiko pritrūksta, ir tema ne laiškui skirta būna. Visko pasitaiko.
Kaip negali ligos telefonu ar internetu diagnozuoti, taip ir apie vaiką ar šeimą nuspręsti iš vos kelių sakinių negali. Bet šįkart bandom dėlioti galimus veiksmų scenarijus ir gal pavyks grąžinti 4-metį į sceną.
Štai ką rašo mama Daiva.
„Esu 2 berniukų mama, vienam 4 m. kitam – 2 m.. Vyresnėlis į darželį eina nuo 3 metukų, jam ten patinka, tik yra viena problema, per visus vaikų pasirodymus, jis visiškai nedalyvauja, nedainuoja, nešoka, nors namuose puikiai mums padainuoja visas daineles Dar pernai darželyje šoko ir dainavo per ryto ratą ar kitus užsiėmimus, o šiemet nustojo, atsisėda ant suoliuko arba atsistoja nuošaly… Pernai lankė šokių būrelį šiemet atsisako ten eiti. Namuose, ar pas draugus, kai groja muzika visada šoka. Jokių pokyčių namuose ir darželyje nebuvo. Man neramu, kad visi vaikai darželyje dalyvauja veiklose, o mano vaikas – ne.
Mama Daiva“
Daiva, puikūs berniukai, puiki mama, puiki situacija aptarimui.
Nežinodama visos situacijos bandau atsakyti ir dėlioti galimus / potencialius veiksmų scenarijus.
Visų pirma ir visų svarbiausia – TEGU NEDALYVAUJA.
Tai, kad dalyvauja visi, nėra jokia priežastis dalyvauti jam. Niekaip negaliu suprasti kodėl mūsuose taip paplitusi nuomonė ir įsitikinimas, jog kiekvienas vaikas darželyje privalo piešti, dainuoti, šokti ir išmokti skaityti. Tuomet kodėl mes nepergyvenam, kad ne kiekvienas plaukia, laipioja medžiais, būna gimnastas ar dar kažką?
Visi vaikai daro, o mano ne. Yra daugybė priežasčių kodėl nedaro dabar, ir kodėl gal niekada gyvenime nedarys. Ir jokios čia tragedijos. Kuo normaliausias vaikas.
Bet, šiuo atveju akivaizdu, jog berniukui šokti ir dainuoti patinka. Tuomet mamos klausimas galėtų būti formuluojamas kažkaip taip: „Man neramu, matau, jog mano vaikui patinka šokti ir dainuoti, bet jis kažkodėl atsisako tą daryti.“.
Bet net ir šiuo atveju mano pirmasis atsakymas būtų toks pats – TEGU NEDALYVAUJA, jei taip nusprendė.
Grįžkime prie klausimo formuluotės, kuri sufleruoja pirmąją galimą problemos priežastį.
1. Daugybė mokslininkų tyrė ir daugybę kartų įrodė motinos minčių, jausmų, energijos ir visokią kitokią galią savo vaikui. Šiuo atveju mama žiūri ne į vaiką, bet į aplinką. Miela Daiva, supraskite teisingai, tikiu, jog be proto rūpinatės savo vaiku, esate nuostabi mama. Tiesiog kiekvienas motinos žodis ir kiekviena mintis yra svarbi. Vaikai jautrūs, jie girdi bei mato gerokai daugiau, nei mes galime įsivaizduoti. Ir jie visi mato skirtingai, skirtingus momentus akcentuoja ir įsimena savo galvelėse. Vaikui gali pakakti nors menkiausio įtarimo, jog yra lyginamas, matuojamas, vertinamas kitų vaikų kontekste ir jis liausis daręs tai, dėl ko yra lyginamas. Mano vaikas nėra visi vaikai. Mano vaikas man nori būti pats nuostabiausias. Ir ne, jis to savaime nenumano ir nesupranta. Jam būtiną tą svarbumą iškomunikuoti aiškiai, suprantamai, taip, kad, kaip sakoma, „ir ąsilui būtų aišku“.
2. Kažkas vaiko aplinkoje (tėvai, auklėtojos, draugai, giminės, močiutės) netinkamai formuluoja pagyrimus, t.y. giria ne procesą, bet rezultatą. Apie pagyrimų / paskatinimų formulavimą skaitykite: „Kaip girti savo vaikus, kad tai juos motyvuotų ir ateityje būti „šaunuoliu“?“ ir „Ar pagyrimas gali pridaryti žalos?“.
3. Kažkas vaiko aplinkoje (tėvai, auklėtojos, draugai, giminės, močiutės) vaikus ir žmones rūšiuoja jiems uždėdami savotiškas etiketes: geriausias, gražiausias, šauniausias, neklaužada, kantruolis, išsišokėlis, paklusnusis, gudrusis ir t.t. ir t.t. Su „etiketėmis“ šiuo atveju galimos kelios problemos: a) etiketė perdėtai gera, vaikas supranta, jog ji neteisinga ir nepelnyta, todėl bijodamas jos nepateisinti ir saugodamas tėvus nuo nusivylimo pamatyti pvz. negražiai dainuojantį vaiką, ateityje liaunasi kažką daręs; b) vaikas nenori išsiskirti iš minios, nenori savo etiketės, gal net vaikai iš jo pasijuokia.
4. Tėvai perdėtai susvarbina kažkokią vaiko veiklą, o jis tą pastebi ir pradeda manipuliuoti, tarytum gerti iš situacijos gaunamą dėmesį. Standartiniai momentai, kuriais vaikai manipuliuoja: puodo reikalai, ėjimas miegoti, valgymas. Bet „pagavę“ manipuliavimo žaidimą vaikai prisigalvoti gali visko: tapti užmaršūs, nesavarankiški, nuolat neaišku ko verkšlenti, zyzti, tarsi specialiai prisidirbti, nedalyvauti darželio veiklose ir t.t. ir pan.
5. Vaikui nepakanka turimos / jam suteiktos savarankiško sprendimo ir pasirinkimo laisvės. Tokiu atveju mažieji gali priimti visai nelogiškų, jiems patiems kenkiančių, bet galutinių sprendimų. Ir nieko nepadarysi. Nei įkalbėsi, nei susitars. Nusprendė. Ir jei problema yra būtent ši, kuo daugiau kalbini, tuo nepakeičiamesnis ir neatšaukiamesnis sprendimas tampa. Sprendimą priėmė pats ir atšauks pats. Teks laukti.
6. Berniukas dar mažas, bet gali būti ir ši priežastis. Kartais, tiksliau dažnai, vaikai nori lankyti tuos būrelius, kuriuos lanko kiti vaikai. Jei visi lanko futbolą, o jis šokius, gali kilti nesklandumų. Jei priežastis ši, galima pasiūlyti lankyti ir tai, ką lanko kiti vaikai nemetant šokių. Arba paaiškinti + parodyti, jog yra daugybė būrelių ir visi vaikai lanko skirtingus.
7. Vaikui trūksta besąlyginės meilės, t.y. meilės už nieką, už faktą, jog jis yra vaikas. Deja, labai dažnai mūsų vaikams trūksta tikro žinojimo, jog kas benutiktų jie bus mylimi. Meilės pagal rūšis aprašytos čia „Mamos, tėčio ir kitos meilės rūšys.“, kitas skaitinys apie meilės jausmą – „Ar vaikas jaučiasi mylimas?“.
Štai kiek galimų tokio elgesio priežasčių atėjo į galvą. Bet ką gi daryti ir kaip susitarti, jog vaikas dainuotų ir šoktų?
Galimas pvz.: toks veiksmų planas.
1. Jau rašiau pradžioje. Tegu nedalyvauja, nešoka, nedainuoja, neploja ir t.t. Įkvėpti ir ramiai priimti tokį vaiko apsisprendimą, tokią esamą situaciją. Šiuo momentu taip yra. Vaikui taip ir pasakyti: „Gerai, jei jau taip tau geriau ir taip nori, gali nedainuoti ir nešokti. Tu mano mylimiausias ir brangiausias ir man svarbiausia, jog būtum laimingas. Jei laimingas esi stebėdamas draugus, man tinka.“. Ir ta proga galim išbučiuoti ar kažkaip kitaip numyluoti, kad meilės didumą ir tikrumą nepaisant nieko parodyti.
2. Vaikas į tokį tėvų pareiškimą gali atsakyti, jog nėra laimingas stebėdamas. Ir tai būtų pokalbio pradžia. Pradžia vaiko atsivėrimui. Tokiu atveju patartina klausyti, užduoti mažus trumpus klausimėliu tik tam, jog vaikas pasakotų, pasakotų, pasakotų. Kodėl? Kokiu atveju būtum laimingas? Ko trūksta iki laimės? Kas padėtų ją pasiekti? Ne apie šokius, apie laimę kalba.
3. Bet gali būti ir taip, jog kuriam laikui taip viskas ir liks. Svarbu vaikui girdint nesureikšminti padėties, nepasakoti situacijos draugams, ar pažįstamiems, neklausinėti darželio auklėtojų apie pokyčius ar pan. Leisti jam pabūti su savo sprendimu ir be spaudimo. Tarsi visai pamiršti situaciją.
4. Kiek tik galima ir įmanoma duoti vaikui savarankiškumo ir sprendimo laisvę. Rinktis maistą, drabužius, pramogas, žaidimus. Klotis lovą, susikrauti būrelio krepšius, susidėlioti išplautus drabužius į spintą, maišyti blynus, serviruoti stalą, pjauti žolę, grėbti lapus, siurbti, parduotuvėje stumti vežimėlį, krauti prekes prie kasos ir į krepšį… Kuo daugiau tikro darbo, kuo daugiau atsakomybės pačiam už save. Nesvarbu, jog užtrunka laiko, nesvarbu jei kreivas ir šleivas rezultatas. Atsakomybė už save ir darbas dėl bendro labo. Nepamirštant girti už tai, jog vaiko indėlis į bendrą šeimos gerovę labai didelis, visiems daug lengviau kai jis buityje padeda. Prisėda mama prie TV ir padėkoja vaikui už tai, jog padėjo namų ruošoje ir štai liko laiko prie TV prisėsti ar knygą pavartyti. Ryte vaikas pats susiruošė – padėkojam, kad galėjom skaniai kavą išgerti, truputį atsipalaiduoti.
5. Žaisti su vaiku. Tai, ką jis nori. Tegu pats kuria ar siūlo veiklas. Renkasi ar knygą skaityti, ar pagalvėmis mėtytis. Priimti jo norus, kad ir kvailokus. Neprivalo vaikai visuomet intelektualiai užimti būti. Bet jie tikrai nori jaustis mylimi ir reikalingi su visais savo „nesąmoningais“ susigalvojimais.
Taip, po kurio laiko (kelių savaičių ar mėnesio) turime vaiką:
– Kuriam sprendimo priėmimas ir atsakomybė už save nėra jokia egzotika, tai tiesiog kasdienybė.
– Kuris jaučiasi mylimas kai yra atsakingas, darbštus ir t.t.
– Kuris jaučiasi mylimas ir tiek pat svarbus kai elgiasi kvailokai, išdykėliškai ar tiesiog belekaip.
– Kuris žino, kad jo buvimas šeimos gerovei daug reiškia, kad dėl jo yra skirtumas darbų, naudos prasme (tai labai svarbu kiekvienam žmogui).
– Kuris žino ir jaučia dar daug visokios, visokių rūšių pilnatvės pats dėl savęs ir už save.
Dar rekomenduojame perskaityti šią istoriją „Duše su kojinėmis. Arba kaip tėvams pasistiprinti derybinę poziciją.“.
Ir štai derybų momentas.
– Mielasis, gal galėtum šiandien per ryto ratą / pamokėles su visais vaikais pašokti ir padainuoti?arba
– Mielasis gal nueinam antradienį į šokių pamoką? Vadovė skambino, sakė visi vaikai tavęs pasiilgo.
Jei atsakymas „Ne“, greičiausiai vaikas atsakys į klausimą „Kodėl?“. O kai žinai kodėl, gali padėti.
Kadangi vaikas atsisako šokti ir darželyje ir šokių užsiėmimuose, kaltės mokytojoms nebūčiau linkusi suversti. Bet…gal yra vaikas, konkurentas, kuris ypatingai gražiai šoka? Tokiu atveju būtų puiki proga pasikalbėti apie talentą, darbą, treniruotes, praktiką ir tiesiog laimę daryti tai, ką mėgsti, nepaisant to, kaip tą patį daro kiti.
Stebėti. Analizuoti. Aplinka ir pats vaikas parodys priežastis. Neversti. Neįkalbinėti. Sprendimas jo.
Tiems, kurie mano, jog berniukas staiga tapo drovus ir tiesiog nedrįsta šokti bei dainuoti kitiems matant, turėtų tikti šio straipsnio patarimai „Jei vaikas jaučiasi nepakankamas: nedrįsta ar, priešingai, išsišoka.“.
Ramybės priimti esamą situaciją, nekovoti, išlaukti kol vaikas pats parodys priežastį ir sprendimą!
Informacijos šaltinis: Jievaikai.lt
Palikti komentarą