„Ar reikia tėvams įsikišti, kai broliai ir seserys pešasi tarpusavyje? Dažniausiai jie sako, kad tai tik žaidimas, tačiau tas žaidimas beveik visuomet baigiasi ašaromis. Kaip išmokyti vaikus susitarti be pykčio, dalintis, nepavydėti vienas kitam daiktų ir pan.?“
„Kaip padėti vaikui kovoti su niūriomis, pesimistinėmis mintimis? Kaip išmokyti jį pozityviai mąstyti? Kaip apsaugoti vaikus nuo mūsų visuomenėje dominuojančio „negatyvo“?“
Prancūzų psichoanalitikė Klod Almos (Claude Halmos) mano, jog sąvoka „negatyvios mintys“ apskritai neturi prasmės.
Kaip galima įvertinti mintis? Kai kurios negatyvios mintys gali būti pozityvios tuo, kad verčia mus veikti ir keistis į gera. „Protas – tai gebėjimas suvokti savo galimybių ribas. Tik laimingi pamišėliai laiko save genijais“, – sako psichoanalitikė, knygos „Pasakyk man kodėl. Pasaulis vaiko akimis“ („Dis-moi pourquoi, parler a hauteur d’enfant“) autorė.
K. Almos nuomone, klaidinga manyti, jog visą „negatyvą“ vaiko galvoje reikia „ištrinti“ ir išsaugoti tik „pozityvą“. Pirmiausiai todėl, kad toks požiūris viską supaprastina ir neatitinka psichikos sudėtingumo; be to, tai netgi pavojinga, nes skatina „narkomano logiką“: aš turiu problemą, todėl pavartosiu medžiagą, kuri ją ištrins iš mano sąmonės, ir tada jausiuos gerai.
Pasak specialistės, tėvų užduotis yra ne „ištrinti“ kančią, o išmokyti vaiką ją pergyventi.
Jei vaikui, pavyzdžiui, atrodo, kad tėvai jo nemyli arba myli mažiau nei jaunesnį brolį, reikia ne pakeisti jo negatyvias emocijas pozityviomis, o suprasti, kodėl jam taip atrodo. „Arba jis klysta (tuomet kodėl?), arba yra teisus, – sako K. Almos. – Tuomet tėvams reikia pamatyti situaciją vaiko akimis.“
Beprasmiška mokyti vaiką mąstyti vien pozityviai, nes vaikus auginame ne tik tam, kad jie turėtų nuostabią vaikystę, bet ir tam, kad suaugę jie sugebėtų gyventi realiame pasaulyje, esamoje visuomenėje, o tai tikrai nebus lengva.
Nuo ko pradėti? Be abejo, nuo savęs. Niekada nenurykite nuoskaudos ir neapsimeskite, jog viskas gerai, kai taip nėra. Jeigu partnerio arba vaiko elgesys kelia jums neigiamus jausmus, pasakykite jiems apie tai. Psichologė Julija Gipenreiter (Julia Gippenreiter) sako, jog kenčiančio žmogaus savivertė visuomet sumažėjusi. „Pasakykite sau: aš nenoriu kentėti. Išsitieskite ir praneškite kitam žmogui apie tai, ką jaučiate, kai jis nederamai su jumis elgiasi: tai geras būdas apsiginti. „Man skaudu, kai manęs nesiklauso.“ „Aš nusivylusi, man liūdna, pikta, nes…“
Mes turime teisę išreikšti save (ir, žinoma, išklausyti bei suprasti kitą žmogų), o kartais netgi naudinga trinktelti kumščiu į stalą ir išlieti viską, kas susikaupė.
J. Gipenreiter pataria: pranešdami apie savo negatyvius jausmus, kalbėkite pirmuoju asmeniu. Kalbėkite apie save, apie savo išgyvenimus, o ne apie kitą ir jo elgesį. „Man nepatinka, kai…“ „Mane erzina, kai…“ „Man sunku susikaupti, kai…“
Tokie posakiai padeda išreikšti savo negatyvius jausmus neįžeidžiant kito. Kai taip elgiamės vaikų akivaizdoje, jie perima mūsų bendravimo stilių. Be to, tai suteikia galimybę vaikams geriau mus pažinti.
Kai mes nuoširdūs ir atviri, vaikai elgiasi taip pat.
Pasak psichoanalitikės K. Almos, tėvai, kurie mano, jog turėti negatyvių minčių arba jausti negatyvius jausmus nevertėtų, daro vaikams meškos paslaugą.
„Jeigu tėvai nuolat demonstruoja pozityvumą – net ir tuomet, kai reikalai prasti, kai kas nors vyksta blogai ir jie patys jaučiasi blogai, tuomet tai išties blogas pavyzdys, – sako K. Almos. – Tarkime, tėvas neteko darbo, tačiau apsimeta, kad viskas vis tiek yra gerai. Tokiu atveju vaikai gali padaryti vieną iš dviejų išvadų: arba tėvas nesugeba priimti realybės (ir tuomet išeitų, jog vaikai geriau supranta situaciją, o tai veda prie vaidmenų šeimoje pasikeitimo), arba tėvas laiko juos idiotais, o tai ne ką geriau.“
Nuslėpti tikrų jausmų neįmanoma. Vaikas jaučia, kaip jaučiasi tėvai. Tėvai jaučia, kaip jaučiasi vaikas.
Apie realią situaciją kalbėti būtina, tačiau vaikams turi būti pasakoma tiek, kiek tai liečia juos, teigia specialistė.
Vaikams būtina žinoti, kaip galima įveikti sunkumus. „Niekas negali mobilizuoti jėgų neigdamas realybę. Jeigu jūs atidėliojate savo problemų sprendimą ir neužsiimate realybe, tuomet realybė užsiima jumis“, – teigia psichoanalitikė.
Pozityvumas bet kokia kaina yra ydingas, tvirtina K. Almos. Bandymas išmokyti vaikus atsiriboti nuo problemų ir pamiršti jas skatina patologijas, kurios vieną dieną (dažniausiai tai nutinka paauglystėje) būtinai pasireikš.
„Jokios probemos neįmanoma išspręsti pasitelkus meditaciją arba kvėpavimo pratimus. Apie problemas yra kalbama, problemos yra sprendžiamos.“
Pavojinga auginti vaikus idealiam pasauliui, kurio neegzistuoja, – tuomet jie neįgaus instrumentų pasipriešinti realiam negatyvumui.
Ne veltui psichoanalizės klasikė Francoise Dolto (Fransuaza Dolto) visuomet primindavo, kad spręsti apie darbą, kurį nudirbote augindami vaiką, galite tik tuomet, kai jis suauga.
„Ar reikia tėvams įsikišti, kai broliai ir seserys pešasi tarpusavyje? Dažniausiai jie sako, kad tai tik žaidimas, tačiau tas žaidimas beveik visuomet baigiasi ašaromis. Kaip išmokyti vaikus susitarti be pykčio, dalintis, nepavydėti vienas kitam daiktų ir pan.?“
„Kaip padėti vaikui kovoti su niūriomis, pesimistinėmis mintimis? Kaip išmokyti jį pozityviai mąstyti? Kaip apsaugoti vaikus nuo mūsų visuomenėje dominuojančio „negatyvo“?“
Prancūzų psichoanalitikė Klod Almos (Claude Halmos) mano, jog sąvoka „negatyvios mintys“ apskritai neturi prasmės.
Kaip galima įvertinti mintis? Kai kurios negatyvios mintys gali būti pozityvios tuo, kad verčia mus veikti ir keistis į gera. „Protas – tai gebėjimas suvokti savo galimybių ribas. Tik laimingi pamišėliai laiko save genijais“, – sako psichoanalitikė, knygos „Pasakyk man kodėl. Pasaulis vaiko akimis“ („Dis-moi pourquoi, parler a hauteur d’enfant“) autorė.
K. Almos nuomone, klaidinga manyti, jog visą „negatyvą“ vaiko galvoje reikia „ištrinti“ ir išsaugoti tik „pozityvą“. Pirmiausiai todėl, kad toks požiūris viską supaprastina ir neatitinka psichikos sudėtingumo; be to, tai netgi pavojinga, nes skatina „narkomano logiką“: aš turiu problemą, todėl pavartosiu medžiagą, kuri ją ištrins iš mano sąmonės, ir tada jausiuos gerai.
Pasak specialistės, tėvų užduotis yra ne „ištrinti“ kančią, o išmokyti vaiką ją pergyventi.
Jei vaikui, pavyzdžiui, atrodo, kad tėvai jo nemyli arba myli mažiau nei jaunesnį brolį, reikia ne pakeisti jo negatyvias emocijas pozityviomis, o suprasti, kodėl jam taip atrodo. „Arba jis klysta (tuomet kodėl?), arba yra teisus, – sako K. Almos. – Tuomet tėvams reikia pamatyti situaciją vaiko akimis.“
Beprasmiška mokyti vaiką mąstyti vien pozityviai, nes vaikus auginame ne tik tam, kad jie turėtų nuostabią vaikystę, bet ir tam, kad suaugę jie sugebėtų gyventi realiame pasaulyje, esamoje visuomenėje, o tai tikrai nebus lengva.
Nuo ko pradėti? Be abejo, nuo savęs. Niekada nenurykite nuoskaudos ir neapsimeskite, jog viskas gerai, kai taip nėra. Jeigu partnerio arba vaiko elgesys kelia jums neigiamus jausmus, pasakykite jiems apie tai. Psichologė Julija Gipenreiter (Julia Gippenreiter) sako, jog kenčiančio žmogaus savivertė visuomet sumažėjusi. „Pasakykite sau: aš nenoriu kentėti. Išsitieskite ir praneškite kitam žmogui apie tai, ką jaučiate, kai jis nederamai su jumis elgiasi: tai geras būdas apsiginti. „Man skaudu, kai manęs nesiklauso.“ „Aš nusivylusi, man liūdna, pikta, nes…“
Mes turime teisę išreikšti save (ir, žinoma, išklausyti bei suprasti kitą žmogų), o kartais netgi naudinga trinktelti kumščiu į stalą ir išlieti viską, kas susikaupė.
J. Gipenreiter pataria: pranešdami apie savo negatyvius jausmus, kalbėkite pirmuoju asmeniu. Kalbėkite apie save, apie savo išgyvenimus, o ne apie kitą ir jo elgesį. „Man nepatinka, kai…“ „Mane erzina, kai…“ „Man sunku susikaupti, kai…“
Tokie posakiai padeda išreikšti savo negatyvius jausmus neįžeidžiant kito. Kai taip elgiamės vaikų akivaizdoje, jie perima mūsų bendravimo stilių. Be to, tai suteikia galimybę vaikams geriau mus pažinti.
Kai mes nuoširdūs ir atviri, vaikai elgiasi taip pat.
Pasak psichoanalitikės K. Almos, tėvai, kurie mano, jog turėti negatyvių minčių arba jausti negatyvius jausmus nevertėtų, daro vaikams meškos paslaugą.
„Jeigu tėvai nuolat demonstruoja pozityvumą – net ir tuomet, kai reikalai prasti, kai kas nors vyksta blogai ir jie patys jaučiasi blogai, tuomet tai išties blogas pavyzdys, – sako K. Almos. – Tarkime, tėvas neteko darbo, tačiau apsimeta, kad viskas vis tiek yra gerai. Tokiu atveju vaikai gali padaryti vieną iš dviejų išvadų: arba tėvas nesugeba priimti realybės (ir tuomet išeitų, jog vaikai geriau supranta situaciją, o tai veda prie vaidmenų šeimoje pasikeitimo), arba tėvas laiko juos idiotais, o tai ne ką geriau.“
Nuslėpti tikrų jausmų neįmanoma. Vaikas jaučia, kaip jaučiasi tėvai. Tėvai jaučia, kaip jaučiasi vaikas.
Apie realią situaciją kalbėti būtina, tačiau vaikams turi būti pasakoma tiek, kiek tai liečia juos, teigia specialistė.
Vaikams būtina žinoti, kaip galima įveikti sunkumus. „Niekas negali mobilizuoti jėgų neigdamas realybę. Jeigu jūs atidėliojate savo problemų sprendimą ir neužsiimate realybe, tuomet realybė užsiima jumis“, – teigia psichoanalitikė.
Pozityvumas bet kokia kaina yra ydingas, tvirtina K. Almos. Bandymas išmokyti vaikus atsiriboti nuo problemų ir pamiršti jas skatina patologijas, kurios vieną dieną (dažniausiai tai nutinka paauglystėje) būtinai pasireikš.
„Jokios probemos neįmanoma išspręsti pasitelkus meditaciją arba kvėpavimo pratimus. Apie problemas yra kalbama, problemos yra sprendžiamos.“
Pavojinga auginti vaikus idealiam pasauliui, kurio neegzistuoja, – tuomet jie neįgaus instrumentų pasipriešinti realiam negatyvumui.
Ne veltui psichoanalizės klasikė Francoise Dolto (Fransuaza Dolto) visuomet primindavo, kad spręsti apie darbą, kurį nudirbote augindami vaiką, galite tik tuomet, kai jis suauga.
Parengė Vaiva VAIDILAITĖ
Informacijos šaltinis: www.ve.lt
Palikti komentarą