Trimetis piešia planšetinio kompiuterio „iPad“ ekrane, pradinukas paniręs į savo išmanųjį telefoną – žaisdami net patys mažiausieji išmoksta naudotis naujausiomis technologijomis. Tačiau ekspertai nesutaria, nuo kokio amžiaus vaikams derėtų leisti naudotis tokiais prietaisais. Psichologai įspėja apie išmaniųjų telefonų sindromą.
Patalpa pilna penkiamečių, bet visi tylūs kaip pelės po šluota. Ne, vaikai nemiega. Jie sėdi prie stalų ir žaidžia savo planšetiniais kompiuteriais. Tokį neįprastą vaizdą nuo 2011 metų rudens galima išvysti viename JAV darželių. Čia visiems vaikams į rankas buvo įduoti planšetiniai kompiuteriai. Dabar jie kasdien žaidžia ir mokosi įsijungę šiuos prietaisus.
Ekspertų nuomonės dėl šio projekto labai skirtingos. Pagrindinis klausimas – kiek technikos ir informacijos dera siūlyti vaikui ir nuo kokio amžiaus jam tai leistina?
Pasak vienų, pernelyg intensyvus naudojimasis informacinėmis technologijomis daro žalą vaiko raidai. Kitų nuomone, planšetiniai kompiuteriai ir kitos technologijos gerina mokymąsi. Tačiau mokslininkai iki šiol neturi aiškių atsakymų.
JAV psichologas ir knygų autorius Jimas Tayloras savo naujausioje knygoje tėvams „Raising Generation Tech – Preparing Your Children For a Media-Fueled World“ netgi įspėja apie išmaniųjų telefonų sindromą. Šis sindromas, pasak autoriaus, formuojasi tada, kai tėvai, pavyzdžiui, savo nuobodžiaujančiam vaikui traukinyje įduoda išmanųjį telefoną, kad šis ramiai pasėdėtų. „Vaikai suvokia – vos tik jie pasidarys irzlūs, jiems bus pasiūlyta pramoga, – aiškina Tayloras. – Tačiau taip jie neišmoksta kantrybės ir nevysto gebėjimo atsikratyti nuobodulio savo pačių jėgomis ir pasitelkdami savo pačių idėjas.“
Tačiau keblumų gali kelti ir perdėtas tėvų susirūpinimas naujausiomis technologijomis. „Kai kurie tėvai itin anksti supažindina savo vaikus su tokiomis informacinėmis technologijomis ir leidžia jomis dažnai naudotis, nes baiminasi, kad jų vaikas vėliau gali šioje srityje atsilikti nuo bendraamžių“, – sako Tayloras. Specialistui dažnai tenka matyti vaikus, kurie dar nemoka nei plaukti, nei batų raištelių užsirišti, bet jau puikiai perpratę išmaniųjų telefonų subtilybes.
Dėmesio koncentravimo sunkumai ir miego sutrikimai
Vaikų gydytojai susiduria su drastiškomis tokio perdėto susižavėjimo naujausiomis technologijomis pasekmėmis. „Motorinis nerimas, pasireiškiantis nesugebėjimu nustygti vietoje, dėmesio koncentravimo problemos, miego sutrikimai – tai klasikiniai simptomai, prie kurių nemažai prisideda netinkami informacinių technologijų vartojimo įpročiai“, – sako Christianas Fricke iš Wernerio Otto instituto socialinės pediatrijos centro Hamburge (Vokietija). Specialistas netgi įspėja apie priklausomybės nuo informacinių technologijų grėsmę.
Vis dėlto kada gi informacinių technologijų vartojimas tampa žalingas vaikui? Inicijuotas ne vienas projektas, aiškinantis apie informacinių technologijų įtaką vaikams ir paaugliams, jų tėvams dalijami patarimai šia tema. Vokietijoje įgyvendintas projektas „Schau hin!“ pataria dvejų metukų neturinčių mažylių išvis nesodinti priešais ekraną. Ikimokyklinio amžiaus vaikai prie televizoriaus, kompiuterio ar išmaniojo telefono ekrano turėtų praleisti ne ilgiau kaip pusę valandos. Dešimtmečiams šis laikas pratęsiamas iki vienos valandos, o vienuolikmečiams ir vyresniems – iki 75 minučių per dieną.
„Tokie bendri apribojimai informacinių technologijų pedagogikoje labai ginčytini. Viena vertus, vaikai labai skiriasi, kita vertus, skiriasi informacinės technologijos, – sako Vokietijos nacionalinės informacinių technologijų pedagogikos ir komunikacijos kultūros draugijos narys Danielis Seitzas, kuris pats kasdien dirba su vaikais, kad juos supažindintų su kompiuteriais ir kitais prietaisais. „Patys vaikai puikiai jaučia, kiek laiko praleisti prie tokių prietaisų“, – patirtimi dalijasi Seitzas ir priduria, kad vaikai nepamiršta ir kitų pomėgių. „Jie vis tiek nori palakstyti po mišką ir įmerkti pirštus į tikrus dažus“, – sako specialistas.
Prie panašių išvadų prieita ir 2010 metais atlikus nacionalinę apklausą apie vaikų naudojimąsi informacinėmis technologijomis. Nors mažieji vis dažniau ir ilgiau sėdi priešais televizorių ir kompiuterių ekranus, vaikai iki dvylikos metų prie mėgstamiausių laisvalaikio leidimo būdų ir toliau priskiria žaidimus lauke bei susitikimus su draugais.
Vaikai pirmiausia turi susipažinti su realiu gyvenimu
Tačiau Tayloras atkreipia dėmesį į tai, kad vaikai pirmiausia turi sužinoti, jog tokie laiko leidimo būdai apskritai egzistuoja. Jie turi susipažinti su realiu gyvenimu: uosti, ragauti ir čiuopti. Tokių juslinių patyrimų ekranas negali pasiūlyti: „Net jei šiuo metu jau turime trimačio formato žaidimų ir filmų, iš tikrųjų tik realus gyvenimas yra trimatis, – teigia dviejų dukrų tėvas. – Naudojimąsi informacinėmis technologijomis turėtų nurungti reguliarus judėjimas, išvykos su šeima ar draugais.“
Panašaus požiūrio laikosi ir Fricke: „Iš draudimų maža naudos. Taigi derėtų plėsti ir puoselėti kitas vaiko domėjimosi sritis.“ Taip informacinių technologijų vaiko gyvenime savaime sumažėtų.
Tačiau ir patys tėvai turėtų kritiškai vertinti, kiek laiko praleidžia prie ekranų. „Jie yra pavyzdys savo vaikams. Tėvai niekada neturėtų to pamiršti“, – teigia Fricke. Tėvų užduotis – nustatyti vaikams ribas. Ekspertai pataria susitarti su vaikais ir paaugliais, kiek laiko jie praleis prie ekrano. „Kartu jie neturėtų būti pernelyg sustabarėję. Jei vaikai ilgiau pažais lietingą ar ilgai laukto kompiuterinio žaidimo pristatymo dieną, bet vėliau vėl grįš prie kitų pomėgių, nieko blogo nenutiks“, – sako Seitzas.
Įsikibti griežtų laiko apribojimų nenorėtų ir Fricke: „Ne taip svarbu, kiek laiko televizorių žiūri ar žaidžia vaikas, daug svarbiau tai, ką jis žiūri ir žaidžia.“ Pasak vaikų gydytojo, jei televizijos laida skirta vaikiškai auditorijai, nieko blogo, jei ji truks 45, o ne 30 minučių. „Tačiau jei rodomas smurtas, žala padaroma labai greit“, – sako Fricke. Tai gali iššaukti baimes ir miego sutrikimus – ypač jei vaikas su tokiu turiniu susiduria kasdien.
Taigi tėvai turėtų visada išlikti akyli, kai jų vaikai žiūri filmus, žaidžia kompiuterinius žaidimus ar naršo internete. Svarbiausia, – dėl to sutaria visi specialistai, – žinoti, kokia informacija pasiekia vaikus. Ir kalbėti su jais apie tai, ką jie mato ekrane. Tai bemaž patikimiausias būdas ugdyti sveiką santykį su informacinėmis technologijomis.
JANA HAUSCHILD
Spiegel.de
Vertė Dangė Vitkienė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą