Užeiname į kavinę pavakarieniauti, aplinkui daug šeimų su vaikais. Kiekvienas vaikas įnikęs į planšetę. Netgi tie, kurie vaikščioti kaip reikiant dar neišmoko, nekalbant jau apie vyresnius. Kad sėdėtų tyliai ir netrukdytų tėvams. Tėvai patenkinti poilsiauja, o vaikai sustiklėjusiomis akimis stebi Kempinuką ar dar kažką panašaus. Tuo tarpu mūsų vaikai neturi jokių elektroninių žaislų, dėl to gyvi, triukšmingi, kartais bėgioja po kavinę, ypač kol dar neatnešė maisto.
Nuo mažų dienų vaikai prašo Kalėdų Senio planšetės, o tėvai džiugiai šį prašymą išpildo. Netgi pradinėje mokykloje daugelis vaikų jau ne vien su telefonais, bet ir su išmaniaisiais. Ir pabandyk nenupirkti, juk visi jau turi! Šiuolaikinių vaikų gyvenime išmanieji pasirodo labai anksti. Filmukus jiems įjungia, sulaukus metų, ir tame pačiame amžiuje leidžiama pažaisti planšete. Tėvams lyg ir patogu – šiek tiek tylos ir ramybės. Tačiau viskas turi savo kainą.
Kol vaikai maži, žiūrėti į tai labai miela – koks pažangus vaikas auga! O paskui jam sukanka 12-13-14 metų ir jo jau neištrauksi iš virtualios realybės, jokiais draudimais problemos nebeišspręsi. Jau atsirado ir susiformavo stabilus įprotis.
Kitados ir pas mus taip buvo, vyriausias sūnus iPad’ą gavo, sulaukęs penkerių (močiutė padovanojo), viduriniam buvo pustrečių, kai nupirkome jam asmeninę planšetę, kad nesipeštų dėl jos su broliu. Buvo ir savotiško malonumo: sėdi kavinėje ir – tyla. Galima ramiai pavalgyti, pasikalbėti. Kartais apskritai galima pamiršti, kas su vaikais atėjai. Tarytum sėdėtume tik dviese su vyru. Romantiškas pasimatymas.
Vyriausias sumaniai kariavo su „įniršusiais paukščiais“, meistriškai pereidavo pačius sudėtingiausius lygius. Vidurinysis mėtė varlei į gerklę ledinukus. O mes galvojome, kad viskas, puiku, viskas teisinga. Tokie laikai, kai be elektronikos nė per žingsnį. Kartais planšetės pagelbėdavo ir kitur – kirpykloje, pas daktarus.
Mes labai ilgai patys save įtikinėjome, kad tai naudinga:
- Vyresnysis būtent taip išmoko visas raides;
- Labai geras stimulas: padaryk tą, ar aną, o aš tau duosiu planšetę;
- Yra labai daug ugdančių programėlių;
- Kartais labai norisi tylos ir ramybės. Išgelbsti planšetė;
- Technologijų epocha – vaikai turi būti pasikaustę…
Laikotarpis kai mes taip gyvenime truko pusę metų. Vyriausiajam kiek ilgiau – anksčiau pradėjo.
Paskui pasipylė minusai. Pakankamai rimti. Į kuriuos jau nesigavo numoti ranka.
- Priklausomybė. Vaikai jau nebegalėjo be planšečių, tartum maži narkomanai. Kėlė isterijas, jeigu neduodavome, riksmai, skandalai. Ieškojo planšečių, atsisakydavo atiduoti, net jei susitardavome vienam žaidimui.
- Geriausiu draugu tapo būtent planšetė. Ne mama, ne tėtis, ne broliai, ne kiti žmonės – o gelžgalis, be kurio išeiti iš namų neįmanoma.
- Planšetė nenusibosta. Ji įtraukia, ir jūs jau nebesulauksite momento, kai vaikas ją jums atiduos. Net jei ištrinsime visus žaidimus, vaikai randa kažkokių kitų galimybių praleisti su jomis laiką.
- Susidomėjimo realiu gyvenimu praradimas. Taip, jie sugebėjo sėdėti planšetėse, nors aplinkui buvo visas pasaulis. Neplaukioti baseine ar jūroje, nesikarstyti medžiais, nekasinėti duobių, nelakstyti paskui vabalus. Kartais stebiu „pasivaikščioti“ išvestus vaikus mieste – išeina į lauką ir sėdi planšetėse, grynu oru kvėpuoja, taip sakant.
- Apgaulinga sėkmė. Planšetėje būti sėkmingu lengva. Išmoksti, kokius mygtukus reikia spausti, ir viskas – šaunuolis. Realybė visiškai kitokia, čia daugiau variantų. Visiškai kitaip reikia žengti į sėkmę, planšetiniai įgūdžiai čia nepraverčia, o tik trukdo. Realiame gyvenime vaikai dažniau pasiduoda sunkumams.
- Jokio bendravimo šeimoje. Taip, tai liūdniausia. Sėdi prie stalo, o visi įnikę į išmaniuosius. Ir bendrauti nėra su kuo, nėra apie ką. Iš pradžių pakiši planšetę, kad netrukdytų kalbėtis, o paskui kalbėtis jie jau nebenori.
- Didžiulis krūvis akims. Pernelyg arti ekranas. Pasėdi pusvalandį, o akys jau pavargusios.
- Kaupiasi emocijos. Sėdint priešais ekraną, darbuojasi protas, užgimsta emocijos, o kūnas nedalyvauja. Dėl to paskui įvyksta sprogimas, kai vaikas didžiulį susikaupusių emocijų kiekį išlieja per trumpą laiko atkarpą. Savotiška iškrova.
- Išsibalansuoja kūnas. Vaikas nustoja jausti savo kūną ir jo signalus. Kai kurie net į tualetą suvaikščioti pamiršta. O kai kurie paprasčiausiai nebejaučia patys savęs kūniškame lygmenyje. Tartum turėtų tik galvą ir pirštus, juk tik šios kūno dalys aktyviai dalyvauja žaidžiant su planšete.
- Kuo anksčiau vaikas įpranta prie planšetės, tuo greitesnė ir stipresnė priklausomybė.
- Labai lengvas ir paprastas būdas pasislėpti nuo realybės. Pernelyg lengvas. Netgi fiziškai niekur nereikia pasitraukti. Susidūrei su kažkokia problema – nerk į virtualią realybę.
Ir mes nutarėme atsisakyti tokio būdo užimti vaikus. Mūsų laimei, mažojo planšetė sugedo. Mes paprasčiausiai jos netaisėme. Vyresniojo išmanųjį atsitiktinai (o gal ir ne) sugadino tėtis. Naujo nebepirkome.
Iš pradžių buvo gana nelengva. Susidūrėme su tokiomis problemomis:
- Kaip ištverti šią baisią abstinenciją?
- Kuo juos užimti, kai prireikia? Aerouoste, kavinėje…
- Kaip atmušti atakas prieš savus telefonus, kuriuos pasičiupti tyko vaikai?
- Kaip be išmaniųjų toliau juos ugdyti ir mokyti?
- Ar turim teisę atiminėti išmaniuosius, jei patys jais naudojamės?
Uždavinys sudėtingas, tačiau kūrybiškas. Su viduriniu sūnumi buvo paprasčiausia, jam tebuvo viso labo pusketvirtų metukų, žaidimų stažas – pusmetis. 7 metų vyriausias priešinosi stipriau. Kova buvo nelengva, bet stoti į ją vertėjo. Praėjo jau trys metai, ir aš matau, kad visa tai buvo ne veltui ir pačiu laiku.
Taip, teko pergyventi nelengvą laikotarpį. Taip, tylos namuose sumažėjo. Taip, kavinėje ramiai nepasėdėsi ir nepasikalbėsi. Taip, reikia sugalvoti vaikams užsiėmimus, nešiotis su savimi pieštukus, pavyzdžiui. Taip, tenka ir patiems mažiau lindėti kompiuteryje. Taip, tenka kai kuriuos dalykus, tokius kaip skaičiai ar raidės mokytis ir patiems, ir pavirsti papūgomis. Taip, planšetės dabar negali sau nusipirkti net tėtis. Tačiau visa tai padaryti vertėjo.
Atskirai noriu išskirti auklėjimo klausimą. Kadangi vaikai daugumą elgesio modelių pasiima iš tėvų.
Kai jau sakiau, mes patys nustojome žaisti kompiuteriu, nežiūrint į tai, kad mums tai patiko. Telefonus pradėjome naudoti tik darbui. Ir dabar vaikas gali užmesti akį į ekraną, pamatyti kažkokias raides, sužinoti, kad mama taip dirba (spausdina straipsnius), o tėtis atsakinėja į laiškus. O tai jau nebe taip įdomu ir nebe taip traukia. Ir netgi šitaip naudojant elektroniką, vis tiek tenka pastoviai sau priminti, kad būtų geriau atsisakyti jos tiesiog dabar – už stalo, lovoje, gatvėje. Dėl to auklėti save tenka dar rimčiau.
Įsisavinti išmaniuosius vaikai visada suspės, bet ar spės jie gauti tą meilės realiam pasauliui užtaisą? Nejau tikrai manote, kad močiutės ir seneliai įsisavinti išmanųjį gali per savaitę, o vaikai, sulaukę, tarkime, 20 metų – jau nesugebės? Ar išmoks jie bendrauti, mylėti ir gyventi realiame pasaulyje? Ar išmoks patys save girdėti, jausti, gyventi harmonijoje su savimi? Ir kas užsiims jų auklėjimu? Mes? Ar geležies gabalas?
Geriausias išmanusis – gamta. Jūra, medžiai, smėlis, žolė, gėlės, žemė, upė, sniegas, gyvūnai. Tai visada eina į naudą, išugdo vaikams tiek įvairių įgūdžių, kad sunku net išvardinti.
Ateis laikas, ir kiekvienas vaikas, žinoma, gaus telefoną.
Klausimas tik tas, kuo jis jį laikys. Lengvu būdu pabėgti nuo realybės? Ar įrankiu, kurio pagalba galima skambinti, dirbti, fotografuoti?
Informacijos šaltinis: seimairnamai.eu
Palikti komentarą