Suaugusieji, net jei sunku, visada turėtų atminti: vaikai priklauso ne ateičiai, o dabarčiai.
Keistas sutrikimas apima žiūrint šias fotografijas. Ar todėl, kad regime nematytą vaizdą? Veikiau priešingai: kadangi motyvai mums pažįstami. Mergaitė dalykiniu kostiumėliu, seserys karalienės motinos puspalčiais, posėdžio pirmininkas susikaupęs berniukas su eilute: atrodytų, tarsi fotografė Loretta Lux ištraukė šiuos kadrus iš mūsų pasąmonės gilumos. Tačiau iš kur mums pažįstami šie motyvai?
Iš Diego Velázquezo paveikslų, ispanų rūmų tapytojo, kuris prieš veik 400 metų nutapė būrelį karališkosios šeimos vaikų, suveržtų korsetais, sustingdytų uniformose. Iš pernelyg ankštų apykaklių kyšantys bejėgiai veidai, rimti ir kartu suglumę. Vaikai Diego Velázquezo paveiksluose, princesės ir princai, regis, klausia, kurgi jie čia pakliuvo. Ne tik į varžančius apdarus, bet ir į griežtai nustatytas taisykles, kurias jiems iš anksto numatė visuomenė ir tėvai.
Žodis „tėvai“ priverčia stabtelėti. Ir priartina prie sutrikimo, lengvo nepatogumo, kurį jaučiame žiūrėdami šias nuotraukas. Jei esame suaugę – ir vis dėlto sąžiningi, galbūt turėsime pripažinti, kad šie berniukai ir mergaitės fotografijose primena mūsų pačių vaikus. Santūrūs, tvarkingomis šukuosenomis, segtukais susagstytais plaukais, švarutėliais drabužiais, tarsi suaugusieji sekmadienio popietę pozuojantys rūmų parko kraštovaizdyje, kuris jei ir atrodo grėsmingai, tai tik todėl, kad jame nėra jokios grėsmės. Ką jie atsakytų, jei jų paklaustų: „Išeisi pažaist?“ – „Tuoj fleitos pamoka.“ – „Rytoj matematikos kontrolinis.“ – „Laipioti į medžius pavojinga.“
Taip galėtų būti: Loretta Lux fotografavo šiandienos karalaičius, viduriniojo sluoksnio dukteris ir sūnus. Žinoma, nūdienos Maksimilijanai ir Šarlotės, Karlai ir Sofijos neatrodo kaip tie stiklinėmis akimis iš Lux nuotraukų žvelgiantys vaikai. Ir mes, tėvai, nenorime, kad mūsų vaikai kada nors atrodytų taip nevaikiškai. Bet ar gali būti, kad šios fotografijos vis tiek sukirbina mumyse kaltės jausmą? Atskleidžia kažką neregimo? Ogi tai, kad tėvai šiandien dažnai bando įžvelgti savo dukrose ir sūnuose ne vaikus, kokie jie yra – bet suaugusiuosius, kuriais jie vieną dieną taps, kuriais jie vieną dieną galėtų tapti, privalo tapti?
Ar ne keista? Kitaip nei Velázquezo laikais, šiandien nebėra luominės visuomenės, kurioje princas žinojo, kad turės tapti karaliumi. Ir kurioje ūkininko sūnus kaip savaime suprantama priėmė tai, kad turės arti tėvo laukus. Šiandien, laimė, daug daugiau galimybių. Priskaičiuotum tūkstančius profesijų, prieš akis – visas pasaulis. Ir vis dėlto – o gal kaip tik todėl – tėvai linkę spausti savo vaikus į formas, iš anksto numatyti jų likimą, ištiesinti jiems kelius: nepradaigoti nė vienos neuroninės jungties! Kuo anksčiau ugdyti talentus! Ir bet kokia kaina siekti brandos atestato!
Ką vaikai daro šiandien, rytoj turi duoti pelną. Argi ne taip? Ar ne per didelis spaudimas sudarinėti prognozes iš kiekvieno vaiko veiksmo, kasdienę vaiko veiklą pajungti „sėkmės“ ir „nesėkmės“ kategorijoms, skirstyti laiką į „išnaudotą“ ir „iššvaistytą“?
Tačiau kartais per geri norai išeina į bloga: vaikas praranda teisę į šią dieną. Teisę į iš pažiūros beprasmį dykinėjimą, nuotykius išklydus iš praminto kelio, savęs tyrinėjimą, nubrozdintus kelius, apsikumščiavus sukruvintą nosį, galimybę daryti klaidas ir iš jų pasimokyti. Į visa tai, ko nematai Lux nuotraukose. Tose fotografijose vaikai neturi nė dviračio. Antraip būtų su šalmais…
© Loretta Lux/VG Bild-Kunst, Bonn 2015
„Teisė į šią dieną“, į sukruvintą nosį ir nubrozdintą kelią: viso to prieš beveik šimtmetį pirmą kartą įsakmiai pareikalavo lenkų gydytojas ir pedagogas Januszas Korczakas. Jis kalbėjo apie „tris pagrindines vaiko teises“:
vaiko teisę į šią dieną,
vaiko teisę būti toks, koks yra
ir vaiko teisę į mirtį.
Paskutinis sakinio dėmuo skamba bauginančiai ir šaltai. Nors teisė į mirtį yra logiška teisės į riziką, kurią Korczakas pripažino vaikams, pasekmė. „Bijodami, kad mirtis neišplėštų iš mūsų vaiko, išplėšiame jį iš gyvenimo“, rašė Korczaas savo suaugusiems skaitytojams. Vaikams jis patarė: „Išdrįsk būti savimi ir ieškok savojo kelio.“
(Šiandien turbūt reikia paaiškinti, kad retas kuris taip mylėjo vaikus kaip Januszas Korczakas. Nacionalsocialistams užpuolus Lenkiją, jis vadovavo žydų našlaičių namams Varšuvoje. Kai SS daliniai deportavo į Treblinkos mirties stovyklą jo globojamus berniukus ir mergaites, Korczkas, kad vaikams būtų ne taip baisu, laisva valia lydėjo juos į mirtį.)
„Išdrįsk būti savimi ir ieškok savojo kelio.“ Šiandien, daug saugesniais laikais, po šiuo sakiniu pasirašytų kiekvienas, ir vis dėlto suaugusieji – vedami geriausių ketinimų – laiko okupavę vaikų pasaulį. Vaikų žaidimų aikštelėse ant suolų kartais sėdi daugiau tėvų nei vaikų smėlio dėžėje ir sprendžia nė nespėjusius prasidėti ginčus. Tėvų susitikimuose labiau įprasta skųstis dėl neįvyksiančios pamokos, nei pasidžiaugti, kad vaikams liks daugiau laisvo laiko. Kartais tėvai reiškia rūpestį, kad jų kilminga atžala per pertrauką mokyklos kieme gali sutikti žemesnės kastos vaikų ir dėl to patirti žalą.
Būtų per skambų tvirtinti, kad vaikystė anksčiau buvo visiškai kitokia. Ir tada namelio medyje statybas nutraukdavo fleitos pamokos, o „Klases“ – bažnyčios choro repeticijos. Atmintis linkusi sušvelninti spalvas ir suteikti sentimentalumo prieskonį.
Tačiau šis tas vis tiek turėjo nutikti išklydus iš praminto kelio, turėjo būti šiokių tokių nuotykių, bent jau užtektinai, kad susikauptų turtingas prisiminimų lobis: prisiminimų, dažniausiai iš vasaros, kai kažkur keliauji be tėvų priežiūros, be tvarkaraščių, be būtinybės iš anksto susitarti dėl susitikimo. Net jei šie prisiminimai pagražinti, jie vis dėlto reikšmingi – nes dar šiandien mus lydi ir džiugina.
Kažin kaip atrodys šiandienos vaikų prisiminimų lobis, kai jie suaugs? Ar jų vaikystės retrospektyvoje vyraus laukas ar vidus? Ar jie regės save mokyklos suole ar sporto aikštelėje? Ar prisiminimuose bus matyti bendraamžiai draugai ar visgi tėvai? Koks metų laikas dominuos jų atminties paveiksle, koks oras? Ar apskritai bus justi metų laikas?
Lia Karsten, socialinės geografijos atstovė iš Nyderlandų, išsiaiškino, kad vaikai šiandien kasdien nukeliauja 17 kilometrų, tačiau 14 iš jų automobiliu. Praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje Vokietijoje dar bemaž kiekvienas pirmaklasis vienas eidavo į mokyklą, šiandien net mažiau nei kas penktas. Prieš keturiasdešimt metų dviem trečdaliams pradinukų buvo leidžiama vieniems važinėtis dviračiu, šiandien mažiau nei ketvirtadaliui. Ar tada užtenka vietos nesuplanuotoms patirtims? Ar vaikai dar gali aplinkkeliais pasiekti iš anksto nežinomą tikslą, kuris galbūt daug gražesnis už parinktąjį?
Visada visur šalia yra motina, tėvas, darželio auklėtoja, treneris, auklė – kaip prieš 400 metų, kai Velázquezo karališkosios šeimos vaikai buvo apsupti mokytojų, tarnų ir kambarinių. Šiandienos rūmų parkas – tai rūpestingai aptvertas nuosavo namo sodas su smėlio dėže, sūpynėmis ir tramplinu, kadangi net kelio iki žaidimų aikštelės per daug – jame tiek visko gali nutikti. O tie įsibaiminę valdovai – tai mes, kurie nepasikliauname pasauliu už gatvės kampo.
Lorettos Lux iš pažiūros šaltos fotografijos ir Januszo Korczako tariamai beširdžiai žodžiai yra tarsi priminimai, kuriuos mes, suaugusieji, turėtume išgirsti ieškodami aukso vidurio tarp aplaidumo ir perdėto rūpestingumo. Vaikai turi teisę į apsaugą, bet ir teisę į riziką. Berniukams ir mergaitėms, apie kuriuos pasakoja Lux nuotraukos, panašu, negresia jokie netikėtumai. Tačiau irjokie nuotykiai.
HENNINGAS SUSSEBACHA
Išvertė Dangė Vitkienė, Zeit.de
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą