Bausti nežeminant pavyksta tiems tėvams, kuriems net į galvą nešauna, kad vaikas padarė savo „piktadarystę“ tyčia.
Vienareikšmiškumas
Vaikai supranta žodžius tiesiogine prasme, skirtingai nei suaugusieji. Be to, jie itin jautrūs taip vadinamam neverbaliniam komponentui: intonacijai, mimikai, o būtent šie dalykai dažniausiai išduoda bet kokį falšą. Štai dėl ko jie dažnai atrodo gerokai įžvalgesni už suaugusius.
Neprieštaringumas
Draudimas neturi prieštarauti kitiems draudimams. Jūs esate atsakingas už kiekvieną draudimą, kurio reikalaujate laikytis. Kuo daugiau draudimų ir kuo jie kvailesni, tuo mažiau galios jie turi. Draudimas neturi prieštarauti sveikam protui. Niekada nesakykite kažko panašaus į „Negalima šaukti“ ar „Niekada neliesk mano daiktų“. Laikytis tokių taisyklių neįmanoma, reikalauti, kad jų laikytųsi – idiotizmas.
Aiškumas
Draudimas turi būti vaikui aiškus ir suprantamas. Vyresniems vaikams būtina išaiškinti draudimo esmę, kitaip jie palaikys jį įžeidimu ar jų asmenybės gniuždymu. Ypač tai pasakytina apie draudimus, nuo kurių priklauso vaiko saugumas, sveikata ir gyvybė. Patys savaime tokie draudimai neakivaizdūs, o parodyti vaikui, kas bus draudimą sulaužius – neįmanoma.
Nuoseklumas
Nuspręskite pradžiai, kur yra ta riba, už kurios baigiasi jūsų galia ir įtaka. Neįmanoma būti nuosekliu, jeigu drausime vaikui viską iš eilės – labai greitai pavargsite ir numosite į viską ranka. Kad galėtumėte laikytis kartą įvestų taisyklių ir skatinti vaiką laikytis tvarkos, draudimų neturi būti daug, tačiau jau esantys neturi būti pažeidžiami ir čia turite rodyti nuoseklumą. Maždaug iki 3 metų amžiaus vaikai apskritai suvokia bet kokį draudimą kaip kažką, kas tiesiogiai susiję su tėvų asmenybe. Dėl to dažnai ir pažeidinėja puikiai žinomus jiems draudimus, vos tik išėjote iš kambario. Ir vienintelis dalykas, kuris jums lieka – sugrįžus pakartoti draudimą iš naujo ir iš naujo.
Abiejų tėvų solidarumas
Kai tėtis ir mama sutaria svarbiausiuose klausimuose, vaikas gauna iš jų neprieštaringą pasaulio vaizdą ir auga pasitikėdamas savimi ir aplinkiniais. O jei tėtis sako viena, mama – kita, vaikas priverstas kažkaip apjungti skirtingus signalus. Galima tai padaryti per vidinį konfliktą ir „įtikti abiem“, arba pasirinkti, kas labiau patinka ir manipuliuoti tėvais savais interesais.
Tvirtumas
Leiskite mažajam nuleisti garą, o paskui elkitės lyg niekur nieko. Reikalaudami, stenkitės nepykti, juolab nekerštauti. Tiesiog darykite tai, ką reikia, jūsų manymu, daryti. Jeigu vaikas nusiminęs – pagailėkite. Jei duosite jam suprasti, kad išliejęs ant jūsų visą pyktį jis padarė kažką siaubingo, priversite jaustis kaltu, o tai – nereikalinga emocinė našta. Juk jo pyktis buvo nuoširdus: jam viso labo labai norėjosi dar gabalėlio torto ir nieko daugiau, juk vaikai mėgsta saldumynus.
Sąžiningumas
Žvelkite į viską realiai. Prieš „išleisdami naują įstatymą“, išsiaiškinkite, kodėl tai darote. Kiekvienas naujai iškeptas draudimas – nauja nedidelė trauma mažajam. Vaikas labai jautriai jaučia jūsų tikruosius motyvus, net jeigu patys jų kol kas aiškiai nesuvokiate.
Pagarba poelgio motyvui
Visada stenkitės įsivaizduoti save vaiko vietoje ir suprasti, kodėl jis taip pasielgė. Suvokdami ir pateisindami motyvą, jūs leidžiate vaikui priimti draudimą su supratimu, o bausmę – oriai. Mažasis anaiptol nėra blogas, tačiau padarė kažką blogo. Jeigu supainiosite šiuos du dalykus, duosite vaikui suprasti, kad jis nevertas jūsų meilės. Bausti nežeminant pavyksta tiems iš tėvų, kuriems net į galvą nešauna, kad vaikas padaro savo „piktadarystę“ tyčia ir sąmoningai.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą