Du žmonės, du požiūriai. Tas pat galioja tėvams. Iš tiesų tai būtų menka problema, jei tik į nuomonių skirtumus būtų žiūrima protingai ir dalykiškai. Deja, dažnai dėl mažmožių įsiplieskę konfliktai galiausiai sukelia gaisrą. Kokių „gaisro gesinimo“ strategijų esama ir kaip išmokti „teisingai ginčytis“?
„Tas chaosas vaikų kambaryje jau darosi nepakenčiamas.“ „Vaikai amžinai per vėlai nueina miegoti.“ „Negalima taip lepinti vaikų, turim būti griežtesni.“ Tokių ar panašių priekaištų vienas iš kito turbūt yra sulaukęs kiekvienas tėvas ir mama. Neretai tokios pastabos sukelia rimtų barnių, nes išsiskiria tėvų nuomonės pagrindiniais auklėjimo klausimais.
Tačiau ir organizacinės problemos, kaip antai teisingas buities darbų pasiskirstymas ar finansiniai klausimai, gali tapti tėvų konfliktų priežastimi.
Idealizuotas šeimos paveikslas ir bendravimo stygius skatina nesutarimus
Daugeliui motinų ir tėvų sudėtinga, viena vertus, būti pora ir, antra vertus, įsijausti į tėvų vaidmenį, kai reikia drauge prisiimti atsakomybę už atžalą ir priimti sprendimus. Psichologų teigimu, prie nesutarimų dažnai prisideda ir pernelyg idealizuotas šeimos vaizdinys, kuris išgaruoja porai susilaukus atžalos. Tikrovė dažnai pasirodo kur kas sudėtingesnė. Panašus principas galioja ir daugelio jaunų porų sampratai apie vaidmenis šeimoje. Jeigu prieš kūdikio gimimą, kaip rodo apklausos, visi dar pasiryžę po lygiai dalytis pareigas, gimus kūdikiui tokie ketinimai kasdienybėje dažnai taip ir neįgyvendinami: tėvas uždirba pinigus, o mama lieka namie su vaiku.
Nesutarimų potencialas – skirtinga auklėjimo patirtis
Kalbant apie nesutarimus šeimoje taip pat didelę reikšmę turi faktas, kad kiekvienas iš tėvų, priklausomai nuo savo pačių vaikystės patirties, turi savitą įsivaizdavimą, kaip reikėtų auklėti vaikus. Rasti bendrą vardiklį nėra paprasta, ypač jei pora, prieš kurdama šeimą, nesidalijo mintimis apie vaikų auklėjimą.
Konfliktus kursto patiriama įtampa
Prie konfliktų įsiplieskimo ypač prisideda tėvų šiandien dažnai patiriama įtampa, nes suderinti darbe keliamus reikalavimus ir šeimos poreikius yra didelis iššūkis. Taigi lieka žymiai mažiau galimybių „laisvai kvėpuoti“ nei ankstesnėse kartose, kai vaikai dažniausiai būdavo platesnio šeimos rato dalis ir augdavo tarsi „tarp kitko“.
Dabar taip nebėra. Tėvams tenka didelė našta – dar ir todėl, kad tėčiai ir mamos šiandien labiau stengiasi suteikti savo atžaloms geriausias startines pozicijas. Dėl šio vidinio spaudimo ir pakitusių socialinių aplinkybių tokių vertybių kaip pastovumas, patikimumas ir laikas, kurios yra neįkainojamai svarbios šeimai, puoselėjimas karštligiškoje ir skubrioje kasdienybėje tapo vargiai įmanomas.
Kaip išvengti kivirčų?
Nors ginčai ir nesutarimai yra neatsiejama gyvenimo dalis, esama metodų, kaip protingu elgesiu dar prieigose išvengti rimtesnių konfliktų arba pakreipti juos konstruktyvia ir taikia vaga.
Psichologų patarimu, tėvai turėtų reguliariai kalbėtis auklėjimo temomis – ir būtinai kuo ramesnėje atmosferoje. Būtų idealu daryti tai pagarbiai ir vengiant vienas kito vertinimų. Tik taip kiekvienas gali pažinti kito poziciją ir puoselėti tarpusavio supratimą.
Taip pat reikėtų pripažinti, kad ne visos tėvų pažiūros visada turėtų sutapti. Žinoma, gerai bent pabandyti rasti bendrą nuomonę. Tačiau tai ne visada pavyksta. Neradus bendro sutarimo visiškai normalu leisti greta gyvuoti abiejų perspektyvoms. Įvairovę ir skirtumus auklėjimo srityje vaikai suvoks kaip praturtinimą.
Jei nesutarimai labiau įkaitina atmosferą, taip pat esama naudingų būdų dalykiškai ir konstruktyviai reaguoti į kilusį kivirčą. Psichologai pataria išsakant savo nuomonę kalbėti tik apie save ir savo įsivaizdavimą, jokiu būdu nepriekaištauti kitam ir nevertinti jo pažiūrų. Tokios formuluotės kaip „bet tu vis tiek…“ dažniausiai suvokiamos kaip puolimas. Tada kitas paprastai atsitveria gynybine siena.
Sąmoningai lėtinti tempą
Dar viena gudrybė, kaip sušvelninti padėtį – tikslingai lėtinti konfliktiško pokalbio tempą. Daugiau aiškumo ir atidumo suteikia pastanga, kai abu „priešininkai“ pirmiausia pabando savais žodžiais apibendrinti kito požiūrį ir tik tada išreiškia savąjį. Nors tai tikrai nėra lengva, tačiau labai padeda. Taip kiekvienas įgyja šansą būti teisingai suprastas. Ir taip išmokstama gerai įsiklausyti į tai, ką sako kitas. Dažnai tai pirmas žingsnis tiesiant tiltus ir randant bendrą vardiklį.
Jei vis dėlto nepavyksta iš karto pasiekti kompromiso, kartais verta tiesiog palikti konfliktą „susigulėti“ per naktį. Pernakt atsiradusi distancija leidžia naujai įvertinti konfliktą, ir tada dažnai būna lengviau rasti sprendimą arba pakęsti skirtingą požiūrį.
Kai ginčijamasi prie vaiko
Ypač jautriai ir protingai motinos ir tėvai turėtų reaguoti, jei jų ginčą stebi vaikas ir galbūt reaguoja į tai su išgąsčiu. Tada svarbu vaikui pagal jo amžių paaiškinti, apie ką konkrečiai kalbama ir kad nieko neįprasto ar gąsdinančio, jei du žmonės turi skirtingą nuomonę. Toks pasakymas turėtų nuraminti vaiką ir leisti jam suprasti, kad ginčas – nieko blogo, gali turėti netgi teigiamą poveikį ir atverti naujus kelius, jei kalbama iš esmės ir niekieno nuomonė nėra sumenkinama. Be to, vaikui visada turėtų būti užtikrinama, kad jis pats niekada nėra atsakingas ar kaltas dėl ginčo, net jei kalba eina apie auklėjimą. Tėvai turėtų rūpintis, kad vaikas jaustųsi saugus, ir kilus ginčui kaskart paaiškinti, kad nepaisant kivirčo viskas vėl bus gerai, jūs tikrai rasite konflikto sprendimą ir neabejotinai visada jį mylite.
Parengė Dangė Vitkienė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą