Virtuvė. Po vakarienės. Daug puodų, lėkščių, trupinių, taukuotų delniukų, popierinių rankšluosčių.
Pjaustau arbūzą, mažoji įsikibusi į koją reikalauja: „Abūjo, abūjoooo, nooojiuuuu..!!!“. Ne taip viskas paprasta ir greita! Ji maža, tad pjaustau nedideliais kubeliais, išrenku sėklas, dedu į lėkštę. Tuo tarpu dičkis tęsia prieš vakarienę pradėto džipo konstravimą ir „užstringa“. Pagalbos jam reikia, žinoma, dabar. Bandau tartis, kad tuoj papjaustau arbūzo, nusiplaunu rankas ir ateinu. Ne, vis tik pagalbos reikia čia ir dabar.
Arba…
Važiuojame prie jūros ar pas močiutę, kelio įveikta maždaug pusė, liko valanda, gal pusantros, bet piliečiai kelionės tikslą pageidauja pasiekti dabar. Nedelsiant.
Arba.
Bevaikštant miške užsimano valgyti. Ryte nori vakaro, nes į svečius atvažiuos draugų. Negali sulaukti savaitgalio ar atostogų.
Situacijos komiškos. Bet būna ir rimtų, ir graudžių. Būna mažasis serga ir pasveikti nori dabar, šią akimirką. Būna, kad skauda, šalta, šlapia ar kaip kitaip nemalonu ir nepatogu. Būna nenorų praustis, rengtis, keliauti į darželį.
Visokių norų ir nenorų būtinai šią akimirką atsitinka.
Kaip į juos reaguojame?
– Stengiamės gražiuoju paaiškinti kas, kada ir kokiomis sąlygomis įmanoma.
– Derimės ir siūlome prizus už tai, jog vaikas „ištvers“ tai, kas neišvengiama.
– Pasakome kaip, kas, kada bus ir baigiam diskusiją.
– Laikomės pozicijos, jog bus taip kaip turi būti ir nieko per daug neaiškiname, nediskutuojame.
– Parodome susierzinimą ar pykti.
Būna kažkuris iš metodų suveikia, bet ne visada. Su (ne)norinčiu vaiku viskas labai panašiai kaip su pykstančiu. Paprašyti nepykti galima, bet neveiksminga. Apie piktukų išgaudymą esame rašę „Kaip padėti vaikui įveikti pyktį?“.
Panašiai kaip gaudomas piktukas (žr. straipsnio nuorodą aukščiau), galima pagauti ir iš vaiko išimti čia ir dabar neįgyvendinamą norą ar nenorą. Pagauni, pasodini šalia ir jau ne vaikui, o šalia jo sėdinčiam (ne)norui aiškini kaip dera elgtis, kas yra kantrybė, kodėl ji reikalinga. Su (ne)noru tariesi dėl terminų, kažko atsitikimo sąlygų ir pan. Tariesi, kalbiesi su (ne)noru, ir nejučia vaiką įtrauki į derybas, paprašai išsakyti nuomonę, paaiškinti (ne)norui kas kodėl ir kaip.
Dažniausiai mažieji su dideliu noru ir džiaugsmu imasi protingo bei atsakingo mokytojo vaidmens.
O ką daryti jei (ne)noras ne tokio didelio intensyvumo, kad reikėtų jį gaudyti?
Tapti nindze!
Rimtai! Grįžkime prie įrašo pradžioje aprašytos virtuvinės istorijos. Toje situacijoje būtent nindze tapau. Abu zirzia apie savo pageidavimus, abu laukti nenusiteikę, o ir pati, be abejo, turiu norų. Pjaustau arbūzą, taigi rankoje peilis. Greit atsisuku į zirzalius, kilnoju kojas, mojuoju rankomis, kurių vienoje peilis, kraipau galvą ir rėkiu kažką panašaus į: „Chająąą…..uhuuu…čichimiko…aaabom“.
Zirzaliai žiūri išpūtę akis. Mažoji klausia: „Kas cia buuuuvooo?“. Atsakau – „Aš nindzė, viską greit padarysiu chająąą…“ ir papildomai pamojuoju rankomis bei pritūpiu, kad būtų efektyviau.
– Nu bet, maaamaaaa, baik man reikia pagalbos. Nesuprantu kaip toliau statyti. – Savo reikalauja dičkis.
Nepasiduodu, mojuoju, tūpčioju, kojas kilnoju ir leidžiu grėsmingus garsus. Abu juokiasi. Mažytė šaukia „Daaaa!!!“, suprask „dar“. Pamojuoju dar, negi gaila.
Didysis nepasiduoda:
– Maaamaaa, man reikia pagalbos.
– Be problemų! Tuoj bandau. Aš nindzė chająąą. Tik viens du ir visų norai įgyvendinti. Kas dar ko norit? Galiu visus visų norus vienu judesiu įgyvendint. – Nepasiduodu, tūpčioju, mojuoju….
Juokiasi jau ir dičkis. Nurimsta. Protingai ir logiškai tariamės, kad dar kelios minutėlės ir būsiu jo paslaugoms. Jis šypsosi ir sutinka. Uf.
Pagal konkrečią situaciją galima ir kūlio nindziškai apsiversti, ir ant vienos kojos pastovėti, ir užšokti / nušokti nuo lovos. Įvairiausių nindzėms tinkamų ginklų / prietaisų namuose, kuriuose auga vaikai, taip pat netrūksta. Lazdos, virvės, kamuoliukai…tik imk ir naudok.
Linksmo požiūrio Jums į iš proto varančias situacijas!
Informacijos šaltinis: http://jievaikai.lt/
Palikti komentarą