TEISĖ NUSIBROZDINTI (I)

Verena Ahne

Vaikams būtina žaisti, šėlti, išbandyti ribas – ir kartais įsitaisyti mėlynių. Tik taip jie gali sveikai vystytis psichiškai ir fiziškai. Todėl tėvams nederėtų vynioti savo vaikų į vatą.

Vyšnios viršūnėje sėdi Vincentas, šypsosi, kažką niūniuoja. Nemažai pastangų kainavo ten atsidurti: pirmiausia išsilaikyti ant palinkusio kamieno, tada įveikti abejonę, kad nepavyks. Galiausiai ryžtis paskutinei atkarpai iki viršūnės, iš kur atsiveria kerintis vaizdas. Ten jis patenkintas nurimsta. Kaip bemaž visi jo bendraamžiai, mano sūnus, dabar penkerių su puse, mėgsta karstytis. Kur nėra medžių, jis mankštinasi ant sporto įrenginių ar laipiojimo sienelių. Aukštyn, vis aukštyn. Arba žemyn – šokinėti jis mokosi jau ne pirmus metus: nuo akmens ant žolės, nuo mūro sienos ant asfalto ar nuo laiptų. Iš pradžių nuo dviejų laiptelių, trijų, dabar jau penkių. Kelnės skylėtos, kojos nusėtos mėlynių.

Kas daug laiko praleidžia su vaikais, žino, kaip juos žavi toks jaudulys, kai jauti lengvą pavojaus kirbėjimą, kai pasieki didelį aukštį, greitį, sukiesi, supiesi, kybai, balansuoji.

Žmogaus vystymąsi tyrinėjančių mokslininkų teigimu, žaisdami su ribinėmis situacijomis ir pačių pasirinkta rizika, vaikai mokosi įvertinti ribas. Taip jie įveikia mažesnes ir didesnes baimes. Taip ugdomas pasitikėjimas savo gebėjimais. Taip jie mokosi vikriai judėti, nesusižeisti, tinkamai įvertinti situaciją. Taip jie visam gyvenimui įgyja saugumo jausmą.

Pavojus ir rizikavimas

Visuomenėje, kur siekiama kuo didesnio saugumo, žodis rizika turi neigiamą prieskonį, ypač jei kalbame apie vaikus. Tačiau tarp tikro pavojaus ir sąmoningo rizikavimo yra skirtumas: pavojus yra tai, ko vaikas nemato ir nuo ko turi būti apsaugotas: atviro lango trečiame aukšte, nuodingų cheminių medžiagų, vandens srovių. Tuo tarpu rizikavimas reiškia iššūkį, kurį vaikas atpažįsta ir kuris leidžia pačiam nuspręsti, ar tą iššūkį priimti: kaip aukštai ryšiuosi įlipti į medį? Ar nukrisiu, jei per staigiai pakreipsiu dviračio vairą?

2007 metais norvegų psichologė Elen Sandseter stebėjo žaidžiančius ikimokyklinio amžiaus vaikus ir išskyrė šešias sritis, kurias jie patys ar juos prižiūrintys asmenys įvardija kaip keliančias ypač didelį jaudulį. Žinoma, į pirmą vietą pateko „didelis aukštis“: laipiojimas, šuoliai ant kieto ar netvirto pagrindo, pusiausvyros laikymas, kybojimas žemyn galva, supimasis kuo aukščiau.

„Didelis greitis“ kelia neapsakomą džiaugsmą net patiems mažiausiems, kai jie pasileidžia bėgti tekini. Supdamiesi, sliuogdami, šliauždami, sukdamiesi vyresni vaikai tiesiog panyra į greičio svaigulį. Žinoma, kaip čia apsieitum be paspirtukų ir dviračių, riedlenčių, riedučių, slidžių ir net pačių susikonstruotų „muilinių“ . Man net kvapą užima, kai stebiu, kaip jaunuolis šauna paspirtuku ar dviračiu kitų vaikų link vien tam, kad paskutinį akimirksnį pristabdytų ar prasilenktų.

Prie rizikingo elgesio tiek vaikai, tiek suaugusieji priskyrė ir „pašėlusį siautimą bei peštynes“. Ypač berniukų niekas kitas taip nežavi kaip kova: būtų tai tiesiog grumtynės ar kautynės su lazdomis, pagalvėmis ar – kaip mano sūnus – „tikrais ginklais“ kaip mediniai kardai. Ašaros – kasdienybės dalis, bet, regis, taip išmokstama, kad nuo smūgio skauda. „Pavojingų vietų artumas“ kai kuriems vaikams taip pat kelia jaudulį. Vis dėlto, kaip pažymėjo tyrėja iš Trondheimo Queen Maud University College, anaiptol ne visi vaikai įsisąmonina pavojų, pavyzdžiui, jei visiškai pasineria į žaidimą.

Pirmyn ieškoti nuotykių

Ikimokyklinukams taip pat labai smagu slėptis ar tyrinėti nežinomą teritoriją be suaugusiųjų priežiūros – jie mėgaujasi jauduliu „pasiklysti“. Ir, žinoma, vaikai mėgsta „pavojingus įrankius“ kaip peilis, pjūklas ar kirvis. Ne visur suaugusieji su baime žvelgia į tokius įrankius vaikų rankose: antai viena pažįstama pasakojo apie miško darželį, kuriame atvirai padėtas kirvis – pagal griežtai nustatytas taisykles mažiesiems leidžiama juo darbuotis. Kitose šalyse vyrauja dar kitokie papročiai. Antai Gambijoje etnologė Morgan Leichter-Saxby iš Anglijos 2009 metais stebėjo mažus berniukus, kurie su pačių pasigamintais lankais ir peiliais eidavo medžioti šernų.

Niekas iš suaugusiųjų nerodė jiems, kaip pasidirbti ginklą: šios žinios buvo perduodamos iš vienos vaikų kartos į kitą. Mažąjį broliuką, pasakojo etnologė, jie pasiims drauge tik tada, kai šiam sukaks aštuoneri. Kol kas tegul medžioja triušius. Niekas nestovėjo ir po milžinu mangu, į kurį taikėsi įsikabaroti mažieji alpinistai. „Pasiekęs šakos galą, mažylis nežinojo, kur toliau trauktis, – rašo tyrėja savo tinklaraštyje. – Taigi jis tiesiog šoko žemyn, nusipurtė dulkes nuo drabužių ir bandė iš naujo.“

Tėvų paranoja

Nejau šių dienų vakarų visuomenėje mes pernelyg būgštaujam dėl savo atžalų? Britų sociologas Frankas Furedis tuo įsitikinęs – tam įvardyti jis vartoja sąvoką „tėvų paranoja“. Kento universiteto profesorius emeritas teigia, kad vaiko paveikslas per pastarąjį šimtmetį stipriai pasikeitė. Vaikai anksčiau buvo laikomi stipriais ir atspariais, rizika vertinta teigiamai. Šiandien jie laikomi pažeidžiamais, tad nuo pirmos dienos turi būti apsaugoti nuo bet kokios dvasinės ar fizinės žalos.

Iš įsibaiminusių tėvų pelnosi milžiniška patarimų vadovų rinka, kuri tik dar labiau kursto baimę. Čia prisideda ir žiniasklaida, kuri dažnai atspinti iškreiptą gyvenimo tikrovę. Jei laikraštyje pasirodo vos keturios eilutės apie grupės slidininkų žūtį kalnuose, o nelaimingam atsitikimui žaidimų aikštelėje skiriamas visas puslapis, nelieka jokios logikos. Pagal statistiką, vaikų nelaimingų atsitikimų sąraše žaidimų aikštelės yra pačioje apačioje. Arba panika dėl pagrobimo: kiek per pastaruosius metus prisimenate tokių atvejų? Tačiau baimė įsismelkusi labai giliai! Dar visai neseniai man nė akimirką nebūtų šmėstelėjusi mintis, kad kitąmet galėčiau išleisti Vincentą vieną į mokyklą. Nors bemaž visas kelias vingiuoja parku, didele žalia poilsio zona Vienoje, kur nėra jokio eismo.

Anksčiau buvo kitaip?

„Tik ne tai!“ – išsprūsta ir mano motinai, kai jai apie tai pasakoju. Kiek vėliau ji pripažįsta, kad jos mokyklos laikais, po karo, irgi šlaistydavosi daug neaiškių personažų. Mano motina kasdien po dvi valandas be suaugusiųjų palydos eidavo į mokyklą ir atgal – per bombų išsprogdintą mišką, palei upelį, siautė vėjas ar švietė saulė. Tuo tarpu šiandien Vokietijoje, Austrijoje ir daugelyje kitų šalių didžiąją savo gyvenimo dalį vaikas praleidžia kieno nors priežiūroje: namie, žaidimų aikštelėje, pailgintos dienos grupėje, sporto ir laisvalaikio leidimo vietose. Jei suaugusieji dar ir pernelyg sergsti vaikus, šių patyrimas dar labiau susiaurėja, – o tai gali labai apsunkinti brendimą.

Su metais mes įgyjame patirties, bet kartu ir tai, ką specialistai vadina „patirties baime“. Darželinukai jos dar neturi. Jie nerūpestingai pasineria į dabarties akimirką ir žaisdami lyg tarp kitko ugdo motorinius, kognityvinius ir socialinius gebėjimus. Tačiau tam reikalinga tinkama terpė: jaudulį žadinanti aplinka, kuri, kaip aiškina sporto pedagogas Dieteris Breitheckeris, atvertų kuo didesnę veiklos įvairovę ir žadintų kuo įvairesnes jusles: įkopti į slidų kalnelį, išsilaikyti ant plono gulsčio kamieno. Tai skatina koordinacijos vystymąsi, įvairiopai stimuliuoja smegenis ir ugdo motorinius gebėjimus.

Bus daugiau…

Vertė Dangė Vitkienė