Ankstyvąją vaikystę, kada tėvams reikėdavo sugalvoti gudrybių, kaip išvilioti mane iš senelių namų, prisimenu kaip patį gražiausią laiką savo gyvenime. Buvau pirmoji anūkė – ilgai laukta ir be galo mylima. „Šitas vaikas be reikalo neverkia,“ – susirūpinusiu balsu sakydavo senelis, vos išgirdęs mano verksmą. Prisimenu save, sėdinčią jam ant kelių ir klausančią pasakų. Vienas jis prisiminė kur nors skaitytas, kitas pats sugalvodavo. Dažniausiai jos prasidėdavo pasakojimu apie blynus kepantį zuikį ir lapę, mėginančią iš skeltalūpio juos atimti, o baigdavosi kiekvieną kartą vis kitaip. Daug kartų girdėdavau tas pasakas ir vis nenusibosdavo klausytis…
Prisimenu karštomis vasaromis vyšnias sode skindavusią močiutę, gražiausias uogas atrinkdavusią man. Ji vesdavosi mane į ūkinius pastatus pašerti triušių, pasisveikinti su arkliais ir karvėmis. Galbūt tuomet ir gimė mano didelė meilė gyvūnams.
Dienos pas senelius buvo pačios gražiausios. Jie susižavėję klausydavosi mano išgalvotų istorijų, išsamiai atsakinėdavo į vieną po kito kylančius klausimus ir nekantriai laukdavo, kada vėl išgirs vaikišką juoką, kai tėvai išsiveždavo mane namo. O aš džiaugdavausi galėdama daryti tai, ko namuose neleisdavo tėvai: minkyti močiutės duonai kepti užmaišytą tešlą ar lauke svarstyklėmis su svareliais sverti smėlį.
Senelių ir anūkų ryšys – ypatingas, kitoks nei tėvų ir vaikų. Individualiosios psichologijos direktorė, psichologė Rasa Bieliauskaitė sako, kad paprastai seneliai su anūkais bendrauja laisviau nei tėvai su savo atžalomis. Būna ir taip, kad savo vaikus griežtai auklėję žmonės su anūkais elgiasi priešingai – būna nuolaidūs. Taip yra todėl, jog auginant vaikus visa atsakomybė tenka tėvams, o seneliai anūkus prižiūri retkarčiais, todėl tampa paprasčiau mažaisiais džiaugtis. Kai kurie seneliai net prisipažįsta anūkus mylintys labiau negu savo vaikus. Šie iš jų gauna šilumos, supratimo, palaikymo.
Besąlyginė senelių meilė
Psichologė Rasa Bieliauskaitė, paklausta, ar sunku su nauju senelių statusu susitaikyti naujai seneliais tapusiems žmonėms, atsako, kad negali remtis savo patirtimi, nes kol kas anūkų neturi, tačiau matydama senelėmis tapusias drauges pastebi, jog mėgautis nauju statusu labai lengva. „Būti seneliais lengviau nei tėvais, – sako ji. – Antroje gyvenimo pusėje žmogus dažnai būna išsprendęs savo gyvenimo problemas, suradęs save. Nepatirdamas streso, kurį jaučia jauni tėvai (rūpinimasis mokslais, darbu), gali mėgautis buvimu su anūkais.“
Būtų galima galvoti, kad seneliais tapę žmonės, turėdami daugiau patirties ir galimybę tarsi iš šalies pažvelgti į vaikų auklėjimą, bendraudami su anūkais turėtų nedaryti klaidų, kurių galbūt neišvengė auklėdami savo vaikus. R. Bieliauskaitė sako, kad dažniausiai tokių klaidų pavyksta nedaryti natūraliai, nes senelių pozicija bendraujant su anūkais – kitokia nei tėvų.
Senelės – artimiausios, pirmagimiai – mylimiausi?
Tradiciškai anūkai glaudesnį ryšį užmezga su senelėmis nei seneliais. Moterys nuo senų laikų su vaikais praleisdavo daugiau laiko nei vyrai. Tendencijos ėmė kisti visai neseniai. Tai skatina ir teisiniai įstatymai – vyrai, kaip ir moterys, gali eiti tėvystės atostogų. Tačiau, pasak R. Bieliauskaitės, ne visais atvejais senelės anūkų gyvenime tampa svarbesnės – tai priklauso ir nuo suaugusiųjų, ir nuo vaikų.
Pastebima ir tai, kad su dukters vaikais seneliai jaučia stipresnį ryšį nei su sūnaus. Tai siejama su tuo, kad paprastai dukros būna artimesnės ne anytoms, o savo mamoms. Iš pastarųjų perima kai kuriuos vaikų auklėjimo modelius, dalijasi patirtimi ir pan. Kita vertus, kaip pažymi R. Bieliauskaitė, moterys puikiai gali sutarti ir su anytomis, tada ir ryšys su anūkais tampa glaudesnis.
Paklausta, ar tiesa, kad pirmasis anūkas seneliams visada išlieka pats svarbiausias, mylimiausias, psichologė sako, jog iš pradžių pirmasis anūkas būna išties labai mylimas. Tačiau pirmagimis su tam tikrais iššūkiais gali susidurti gimus kitiems vaikams – broliams, seserims, pusbroliams, pusseserėms. „Jaunesni anūkai randa savų būdų, kaip užkariauti senelių dėmesį, – sako R. Bieliauskaitė. – Iš kitos pusės, pirmieji anūkai ateityje būna tie, kurie labiausiai domisi šeimos istorija.“ Seneliai anūkams dažnai pasakoja praeities istorijas. Juk jie – jų tėvų gyvenimo liudininkai. Taip ne tik leidžia vaikui susipažinti su savo ištakomis, bet ir palaiko kultūrinio suvokimo tęstinumą. Pasak R. Bieliauskaitės, tai vaikui gali padėti geriau pažinti ir save.
Bendra veikla – kelias į širdį
Žmonių vienų su kitais ryšį padeda stiprinti bendra veikla. O kuo seneliai turėtų užsiimti su savo anūkais, kad jų draugystė stiprėtų? „Nėra svarbu, kokia veikla užsiima seneliai su anūkais. Galima vaikštinėti, eiti į kiną, žaisti šachmatais, ravėti daržą… Svarbiausia, kad tai tenkintų abi puses. Nebus naudos, jeigu grybauti nemėgstantis senelis, aukodamasis dėl anūko norų, sutiks eiti į mišką rinkti grybų. Ryšys stiprės tik patiriant teigiamas emocijas,“ – sako R. Bieliauskaitė.
Kaip neprarasti užsimezgusio ryšio? „Seneliams svarbus pozityvus požiūris į jaunimą, noras išklausyti ir suprasti, pasidalinti savo patirtimi, nebūti kategoriškiems,“ – mano psichologė.
Seneliams – nepervertinti savo vaidmens
Paprastai vyresni žmonės turi savo nuomonę, kaip reikėtų auklėti vaikus. Ir neretai toji nuomonė skiriasi nuo jų vaikų. Dažnai seneliai, būdami mažiau atsakingi už anūkus nei jų tėvai, yra labiau atsipalaidavę, nereiklūs ir nekritiški, todėl jiems leidžia daugiau. Po tokių viešnagių tėvai gali būti supykę, nepatenkinti. „Tėvams nereikėtų baimintis, kad anūkus neigiamai paveiks senelių lepinimas. Pavojus kyla tik tada, jei seneliai tarsi nori užimti savo vaikų vietą: galvoja, kad geriau už vaikus žino, kaip elgtis tam tikrose situacijose, kritikuoja jų auklėjimo metodus, kitaip tariant, išreiškia nepasitikėjimą vaikais kaip tėvais“, – sako R. Bieliauskaitė.
Paklausta, ką tėvams geriau rinktis: ar esant galimybei leisti vaikus prižiūrėti seneliams, ar vesti atžalas į darželį, psichologė R. Bieliauskaitė sako, kad reikėtų atsižvelgti į vaiko amžių. „Jau 3–4 m. amžiaus vaikui darosi įdomu laiką leisti su bendraamžiais. Jeigu vaikas jaunesnis, reikėtų įvertinti, ar jis gerai jaučiasi su seneliais, ar jie nelinkę pervertinti savo vaidmens, t. y. bandyti įvesti savo tvarką.“
Gali būti ir taip, kad atžala po viešnagės pas senelius į namus grįžta manydama, jog įgavo daugiau teisių. Tuomet tenka girdėti: „O močiutė tai man leidžia, močiutė geresnė.“ Kaip reaguoti tėvams, kai vaikas ima kritikuoti jų elgesį?
„Manau, tėvams svarbu suprasti, kad močiutė ar senelis – tai žmonės, turintys savo nuostatas, kurios gali skirtis nuo jų nustatytų taisyklių. Čia svarbiausia nesinervinti, nesijausti nuvertintiems, žiūrėti į situaciją dalykiškai. Galbūt verta ir pagalvoti, ar jų nustatytos taisyklės adekvačios, nėra per daug griežtos, ar besirūpinant išoriniais ar materialiais dalykais nenukenčia santykiai šeimoje, jos atmosfera. Ar ekologiško maisto vartojimas netampa vertingesnis už saugius, padrąsinančius, meile grįstus santykius? Kita vertus, jeigu seneliai iš tiesų per daug kritikuoja, žodžiais ar net veiksmu skriaudžia vaikus arba nuvertina jus kaip tėvus, tada tikrai reikėtų ieškoti kitų pagalbininkų, vaikų su seneliais nepalikti. Čia galima pagalvoti ir apie tai, ką patys perėmėte iš savo tėvų: kokį elgesį norėtumėte perduoti savo vaikams, o ką vertėtų pakeisti.“
Nenoriu prižiūrėti anūko
Ne visi seneliai džiaugiasi gavę galimybę prižiūrėti anūkus. Tokiais atvejais tikėtinos ir tėvų nuoskaudos. Psichologė R. Bieliauskaitė teigia, kad tokiais atvejais tėvai galėtų pagalvoti, kas dar jiems galėtų padėti. Jeigu yra nepatenkinti santykiais su savo tėvais, patartina paanalizuoti, kodėl taip yra. Dažnai mes patys to negalime suprasti, reikia kitų nuomonės. Padėti galėtų pokalbiai su psichologu, psichoterapeutu. Svarbu suprasti, kokios įtakos santykiai su jūsų tėvais turi santykiams su jūsų vaikais. Galbūt giliai viduje jaučiatės užgautas nuolatinės mamos ar tėčio kritikos? Tada verta pagalvoti, ar taip pat nesielgiate su savo vaikais, sutuoktiniu.
Be to, seneliai turi teisę nenorėti padėti. Jie juk turi savo gyvenimus. Gali būti ir taip, kad ne seneliai, o vaikas nenori leisti laiko kartu. Pasak psichologės, nereikia versti vaiko būti su seneliais per prievartą. Geriau pagalvoti apie kitas jo priežiūros galimybes.
Neprarasti ryšio
Tiesa ta, kad kuo daugiau laiko anūkai praleidžia su seneliais, tuo artimesni tampa. O kaip tada, jeigu seneliai jau mirę? R. Bieliauskaitė sako, kad tokiais atvejais tėvų pareiga – vaikams perduoti savo tėvų istorijos prisiminimus. Tuomet prasmę įgauna Vėlinės. Lankant kapus prisimenami anapilin iškeliavę artimieji. Psichologė sako, kad žmogui svarbu kuo daugiau žinoti apie žmones, kurių dėka jis atėjo į šį pasaulį. Šios žinios padeda ieškant savo šaknų, suvokiant, kas esi pats. Tai nereiškia, kad anūkas turi būti toks pats, kaip seneliai. Sąmoningai mąstydamas gali atsirinkti savybes, kuriomis yra ar nori būti panašus į senelius, ir situacijas, kuriose pasielgtų kitaip nei jie.
Kitu atveju, kai seneliai gyvi, tačiau dėl sveikatos sutrikimų negali palaikyti pilnaverčio bendravimo su anūkais, šie gali padėti savo tėvams rūpintis seneliais, juos prižiūrėti. Juk senelių ir anūkų ryšys – abipusis. Kaip seneliai gali rūpintis savo vaikaičiais, taip ir jie, priklausomai nuo amžiaus ir galimybių, gali padėti prižiūrėdami savo tėvų gimdytojus.
Kai kurie tėvai vengia mažą vaiką atvesti pabendrauti su seneliu ar senele, kai jis jau stipriai ligotas ar serga psichikos liga (pavyzdžiui, Alzheimeriu). Ar tai teisinga?
„Laikausi nuomonės, kad vaikai turi matyti gyvenimo realybę tokią, kokia ji yra: ir ligą, ir mirtį. Todėl svarbu lankyti ligonius, tai moko vaikus atjautos. Žinoma, nereikia pamiršti sveiko proto. Mažą vaiką vertėtų apsaugoti nuo netinkamų vaizdų – medicinos procedūrų, matomų žaizdų ir pan.“, – sako psichologė.
Tekstas buvo publikuotas žurnale AŠ IR PSICHOLOGIJA
Informacijos šaltinis: www.bernardinai.lt
Palikti komentarą