Ne vieną kartą teko girdėti, kad darželyje pasitaiko „sunkių“ vaikų, kurie labai trukdo auklėtojoms ir erzina kitų vaikų tėvus, kadangi tokie vaikai daro neigiamą įtaką jų atžaloms. Tokie vaikai tikras galvos skausmas: jie rėkauja, stumdosi, spardosi, spjaudosi ir kitaip reiškia savo pyktį ant viso pasaulio. Kas norėtų su tokiu bendrauti? Panašu, kad savanorių neatsirastų.
Taigi, tiek darželio personalas, tiek kitų vaikų tėveliai susiduria su rimta problema. O ką daro išsilavinę žmonės susidūrę su problemomis? Atsakymas aiškus – jie problemas sprendžia. Yra žinomas ir plačiai praktikuojamas toks nesudėtingas sprendimo būdas: visi tėveliai, kurių vaikai stebi netinkamą elgesio pavyzdį, susiburia ir pasirašo dokumentą, kurio dėka „nenaudėlis“ yra tiesiog išmetamas iš darželio. Atrodo, viskas paprasta. Nėra agresyvaus vaiko – nėra problemos.
Bet ar tikrai su ramia sąžine galime džiūgauti ir švęsti pergalę? Dažniausiai taip ir būna. Bent jau tol, kol problemų nekelia mūsų atžala. Arba tol, kol nepagalvojame, kaip turėtų jaustis keturmetis ar penkiametis vaikas, kuris buvo negailestingai pašalintas iš bendruomenės vien todėl, kad mums taip buvo patogiau.
O iš tikrųjų, kaip gi jaučiasi tas vaikas?
Pirmiausiai svarbu susimąstyti apie tai, kad laimingas vaikas, kuriam rodomas supratingumas ir teigiamas dėmesys vargu ar elgsis taip, kad jį norėtųsi izoliuoti nuo kitų. Pyktis ant viso pasaulio ne atsiranda iš niekur – jis yra vaiko baimių, nepasitikėjimo savimi ir kitais, liūdesio išraiška arba kitaip sakant, pagalbos šauksmas. Aišku, būtų paprasčiau, jeigu vaikas tiesiog pasakytų „Aš jaučiuosi nesuprastas ir niekam nereikalingas. Prašau, padėkite man.“. Deja, įsisąmoninti bei įvardinti savo jausmų dažniausiai nesugeba net suaugę, ką jau kalbėti apie mažą, pažeidžiamą žmogutį.
Ir ką gi daro aplinka, kurios vaikas prašo pagalbos? Teisia, piktinasi, vengia kontakto ir galiausiai išmeta lauk, kaip nereikalingą daiktą. Ar po tokio patyrimo vaikas gali pasikeisti ir pradėti visus mylėti ir gerbti? Vargu… Ir gaunasi užburtas ratas – vaikas jaučia nuoskaudą, pyksta, pasaulis jį dar labiau skriaudžia, todėl vaikas tik pasitvirtina savo neigiamas mintis ir toliau kovoja su žiauria aplinka. Kovoja taip, kaip moka.
„O ką gi tokiu atveju daryti?“ – paklausite. Paprasčiausiai duoti vaikui šansą pamatyti nors dalelę kitokio – draugiško, geranoriško pasaulio, ant kurio jam nebesinorėtų pykti. Nuoširdžiai to panorėjus, būdų tikrai galime rasti.
Pirmiausiai turime keisti savo požiūrį ir mokyti savo vaikus pagarbiai elgtis. Jokiu būtų piktai nekalbėkite apie nelaimingą vaiką. Jūsų vaikai viską girdi ir pradeda patys nedraugiškai elgtis su apkalbamu vaiku. Mokykite savo vaikus suprasti, kodėl kiti gali būti pikti ir paaiškinkite, kad tokiems žmonėms reikia pagalbos.
Taip pat patys pastebėkite pasaulio nuskriaustą vaiką – pasisveikinkite, parodykite susidomėjimą juo, paklauskite kaip sekasi, pamatykite, ką gero jis padaro. Tegu jis pamato, kad yra priimamas toks, koks yra ir suaugę būna visai draugiški. Galite paprašyti kuo nors Jums padėti, kad vaikas pajustų, kad ir jo pagalba gali būti kažkam reikalinga bei kad ir jam kažkas gali mandagiai padėkoti.
Ir galiausiai, susirinkimų metu inicijuokite pokalbį ne apie tai, kaip pašalinti vaiką, o apie tai, kaip jam ir jo šeimai galima padėti – galbūt suorganizuoti paskaitą ar susitikimą su specialistu tėvams bei auklėtojoms.
Aišku, nereikia tikėtis, kad po vieno paskatinimo ar gražaus gesto vaikas neatpažįstamai pasikeis. Jam tikrai reikės laiko patikėti, kad jis nėra puolamas ir tai nėra sapnas. Bet užtat koks geras jausmas užlies širdį, kai pamatysite, kad buvęs nelaimingas, piktas vaikas nuoširdžiai ir su dėkingumu Jums nusišypso. Be to prisiminkite, kad tik tinkamai sprendžiant problemas mokote ir savo vaikus būti atsakingais bei dorais žmonėmis.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą