Kaip manote, kas moteriai sunkiausia gyvenime? Gimdymo kančios? Priklausomybė nuo vyro? Chaosas galvoje? Nėra nieko sunkesnio moteriai gyvenime, už jos pačios nuotaiką.
Kai moteris sako, kad negali nieko su savimi padaryti – tai gryna tiesa. Ji išties negali nieko padaryti. Kartais bloga nuotaika užeina dėl kažkokio įvykio ar netvarkos namuose. Kartais – dėl nuovargio ir neišsimiegojimo. Tačiau dažniausiai ji ateina iš niekur. Atsibudo, atsikėlė kaip kiekvieną dieną. Viskas kaip įprasta, viskas lyg ir gerai. O širdyje – kažkoks nemalonus jausmas.
O kai moteriai širdyje blogai, ji ieško priežasties. Negali to būti tiesiog šiaip, be niekur nieko! Ir suranda – mums tai nesudėtinga. Apsidairome, pasižiūrime į supančius žmones. Dar aštriau pastebime jų trūkumus, kiekvieną klaidelę. Ir pastoviai iškyla klausimas: „O kas gali būti dar negerai?“ Ir surandame vis naujus ir naujus atsakymus.
Net jeigu namiškiai, pavyzdžiui, vyras, pasistengs viską daryti idealiai – jie pasmerkti nesėkmei. Kad ir ką vyras darytų – viskas ne taip, negerai. Ne taip apkabino, ne taip paguodė, ne taip indus išplovė, ne apie tai kalba.
Nepatyrusį vyrą šitaip galima išmušti iš pusiausvyros labai greitai – ir įsiplieks skandalas. Kai jis pasakys, jog ji galutinai suįžūlėjo ir nieko nevertina. O ji, žinoma, atsakys, kad jis jos visiškai nemyli ir nesupranta.
Beje, po audringo emocijų sprogimo ir garo nuleidimo moteriai gali pasidaryti lengviau. Ypač jeigu ji pratusi emocijas slopinti. Išsiverkė, išsirėkė – ir kažkaip staiga lengviau pasidarė. Nuotaika jau nebe tokia siaubinga.
Ir nuo nieko moteris taip nepavargsta, kaip pati nuo savęs. Kai jai bloga nuotaika. Kai nesinori gadinti santykių su kitais, gadinti jiems nuotaikos, tačiau nesigauna. Kai erzina mylimi žmonės. Kai niekas nekelia džiaugsmo ir nieko nesigauna. Jos vidinės kančios nuo tokios nuotaikos kelis kartus stipresnės, nei nieko nesuprantančio vyro kančios. Nes ji ir pati džiaugtųsi sustojusi, tačiau negali nieko su savimi padaryti.
Pažįstama? Pavyzdžiui, man – labai. Anksčiau tokia nuotaika mane labai dažnai kankino. Užkankino po to, kai gimė vyriausias sūnus. Dažnai „užplaukia“, kai laukiuos, jei nepailsiu. Ir kai dažnomis viešniomis tampa stresinės situacijos.
Nuo ko gi priklauso moters nuotaika?
Norėtųsi pasakyti, kad tuo pat metu nuo visko ir nuo nieko. Tačiau visgi esama kažkokių rizikos faktorių. Moteris greičiau įsmuks į blogą nuotaiką, jeigu:
· Neišsimiegojo
· Pavargo
· Netausoja savęs ir savimi nesirūpina
· Streso būsenoje, besivaikant kažkokio tikslo
· Pati sau nepatinka – nepatinka drabužiai, šukuosena, figūra
· „Moteriškos dienos“
· Stengiasi būti visiems gera, pas ją visi ateina išsiverkti
· Prasidėjo pilnatis, jaunatis, užtemimas ar kitas astronominis ir astrologinis kolapsas
· Kaupia negatyvias emocijas ir su niekuo neišsikalba
· Alkana
· Namuose betvarkė
· Nėra kam išsakyti savo liūdesio
· Turi mažą vaiką, ypač jaunesnį nei 1 metų amžiaus. Arba laukiasi
· Draudžia sau būti blogos nuotaikos
· Gyvenime mažai fizinių kontaktų su kitais žmonėmis
Visa tai – ir ne tik tai – padidina įgimtą moterišką jautrumą, formuoja gilesnius nuotaikos svyravimus.
Kuo labiau įtemptas moters gyvenimas, tuo didesnė tikimybė, kad ryte ji atsikels jau pavargusi. Ir priešingai – kai moteris gyvena energiją tausojančiu režimu, bloga nuotaika aplanko ją kartą į mėnesį ar dar rečiau.
Kokia galėtų būti brandi pozicija? Kontroliuoti savo nuotaiką ir visada šypsotis? Sumažinti iki minimumo netikėtus ir nemalonius kontaktus?
Visiškai atsikratyti prastos nuotaikos neįmanoma. Ji vis tiek užplūs retkarčiais. Mėginti prisilipdyti ant veido šypseną, kai širdyje katės draskosi – tai nusikaltimas savo pačių širdžiai.
Pradžiai reikėtų leisti sau kartais pabūti blogos nuotaikos. Žinote, labai įdomus dalykėlis: kai mes su kažkuo kovojame, tasai „kažkas“ tik dar labiau stiprėja. Dar smarkiau kovojame – dar sustiprėja. O kai leidžiame sau kartais pabūti neprotinga, bloga, pikčiurna – šių savybių pasireiškimų sumažėja.
Susitaikymas su savo bloga nuotaika ir su savimi – svarbus žingsnis.
Visa kita be jo praranda galią. Niekas nepadės, kol moteris nepasakys savo blogai nuotaikai: „Taip, tu atėjai būtent šiandien. Na, ką gi, užeik, jauskis kaip namuose“. Ne kaip pasmerktajai pasakyti, ne iškošti pro dantis. O nuoširdžiai. Yra laikas mėtyti akmenis, yra laikas juos rinkti. Yra laikas apsikabinti, yra laikas – vengti apkabinimų. Toks gyvenimo ciklas.
Emocijos – tai gyvenimo dalis. O moteriai – itin didelė dalis. Nėra nieko svarbesnio ir baisesnio už moters emocijas. Jeigu ji su jomis draugauja ir moka su jomis elgtis, ji tampa burtininke, sugebančia daryti stebuklus. O jeigu ne – pavirsta ragana, kuri žudo pati save ir tuo pačiu savo artimuosius.
Čia kaip su orais – neįmanoma, kad visą laiką šviestų saulė ir nebūtų lietaus. Žemė tokiu atveju pavirstų dykuma. O bet kurioje derlingoje vietovėje kartas nuo karto palyja. Kartais griaudi griaustinis, kurį galima palyginti su dideliu moters negatyvių emocijų pliūpsniu, jos iškrova.
Kai leidžiu sau kartais pabūti be nuotaikos, man paprasčiau sugalvoti sau taisykles, ką tokiais atvejais daryti. Pavyzdžiui, atsikėliau iš lovos ne ta koja – iškart įspėju namiškius. Dar geriau kuriam laikui nuo visko nusišalinti. Grįžau į lovą ir dar kurį laiką ten padrybsojau. Suvalgiau ryte kažką skanaus. Pagulėjau vonioje ar pastovėjau po dušu.
Įspėti namiškiai greičiausiai pajus palengvėjimą – kad tai ne jie šiandien kalti. Neaišku, kas, tiesiog tokia diena pasitaikė. Ir žmona/mama šiandien galbūt mažiau kvaršins jiems galvas. O gal jie netgi kažkuo padės, kad moteriai pasidarytų lengviau.
Taip pat galima pamąstyti apie atsargumo priemones sau pačiai – laiku gultis miegoti ir laiku valgyti. Rūpintis, kad būtų malonu ir džiugu pažvelgti į veidrodį. Apriboti bendravimą, kai jauti, jog atiduodi žmonėms pernelyg daug energijos. Pergyventi susikaupusias negatyvias emocijas – nusistatyti savo asmeninės erdvės ribas, išlieti nuoskaudas popieriuje, atleisti, paleisti situaciją.
Nepamaišys orientuotis savuose moteriškuose cikluose, nuo kurių labai daug priklauso. Įspėtas – reiškia, apsiginklavęs.
Reikia save tausoti, gyventi energiją taupančiu režimu. Pavyzdžiui, mūsų šeimoje yra viena puiki taisyklė – išeiti pozityviai. Iš bet kurios vietos – ar tai būtų paplūdimys, parkas, parduotuvė – išeiti geros nuotaikos apogėjuje. Kai dar niekas nepavargo, niekas nerodo kaprizų, kai visiems gera. Tada lieka jėgų normaliai pasiekti namus ir iškyla ar pasivaikščiojimas įsimena kaip kažkas gero ir gražaus.
Taip elgtis galima bet kokioje situacijoje – bendraujant su draugėmis, išeiti nusiteikus pozityviai. Nelaukiant, kol visi pradės skųstis gyvenimu. Baigti apsipirkimą pasitenkinimo apogėjuje, o ne tuo momentu, kai ištuštėjo piniginė. Užsiimti labdara iki to taško, kol tau su kitais labai gera. Vaikštinėti su vaiku tiek, kiek tai kelia džiaugsmą.
Reikia taupyti savo energiją, ji ne begalinė. Ir gali baigtis tarytum kirviu nukirtus, staiga. O iš tikrųjų pabaigos artėjimą galima pajausti, jeigu išmoksime girdėti savo kūną ir sielą. Palikti energijos sau, neatiduoti visko iki galo kitiems žmonėms, net jeigu jie labai artimi. Jums ta energija irgi labai reikalinga – kad atstatytumėte jėgas ir rytoj vėl būtumėte geroje formoje.
Bloga nuotaika – kaip lietinga diena. Ją reikia paprasčiausiai išgyventi.
Laikui bėgant jūs netgi išmoksite pajausti malonumą. Juk galima visą dieną pradrybsoti lovoje – leisti sau tokią prabangą. Ar pasižiūrėti liūdną filmą ir paašaroti. Arba leisti sau su niekuo nebendrauti. Arba išmesti visą šlamštą, kuris jus seniai siutina, bet vis rankos nepasiekdavo.
Lietinga diena ne mažiau svarbi už saulėtą. Ypač jeigu į ją žvelgsime ne kaip į bausmę ar košmarą, o kaip į dar vieną gyvenimo dalį. Kuri reikalinga tam, kad ir viduje, ir išorėje viešpatautų harmonija.
Informacijos šaltinis: seimairnamai.eu
Palikti komentarą