Aš palydėjau mylimą žmoną į polikliniką ir pasukau link autobuso stotelės. Ten manęs laukė toks vaizdas: suaugę vyrai ir moterys stovėjo stotelėje, o ant suoliuko verkė vaikas, visas sušalęs, aišku, kad seniai čia sėdi. Ir niekas net nepriėjo prie jos. Na, aš nepasimečiau, priėjau, paklausiau, kas nutiko.
O situacija buvo paprasta. Mergaitė sumaišė autobusus ir nuvažiavo ne į tą pusę. Juk kiekvienam gali taip nutikti? Tik štai ji išsigando ir supanikavo. O niekas iš aplink esančių žmonių net nepagalvojo, kad jai kažkas atsitiko. Sužinojęs jos adresą, aš prisiėmiau atsakomybę ir ėmiau ieškoti reikiamo autobuso. Po to įsodinau mergaitę į autobusą ir vairuotojui pasakiau, kur ją išlaipinti, ir sumokėjau už ją. Man juk negaila, žmogui reikėjo padėti.
Aš pats namuose tokią mažą dukrytę turiu. Ir tada man kilo klausimas. Kodėl gi tėvai tokį mažą vaiką išleidote vieną? Juk galima vaikui patikėti mažą nebrangų telefoną, kad sukontroliuotumėt vaiko judėjimą. Juk gatvėse nesaugu. O po to stebimės, kodėl vaikai dingsta.
O antras klausimas jau aplinkiniams žmonėms. Nejaugi sunku prieiti ir sužinoti, kas gi nutiko mergytei? Gal jai reikia pagalbos? O jūs tik sukate nosis ir atsainiai spoksote. Lyg patys vaikų neturėtumėt.
Bičiuliai, reikia padėti vienas kitam. Ir pasaulis taps truputį geresnis.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą