Įsivaizduokite: dvylikametis pirmą kartą Juodkrantėje. Pirmą kartą mato jūrą, pirmą kartą valgo lauko kepsninėje keptą vištieną ir dešreles. Vaikštome žvaigždėtą naktį pajūriu ir staiga ima kalbėti apie namus, apie geriančią mamą ir kaip jis norėtų, kad viskas būtų kitaip… – pasakoja Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio viršininkė Danutė MYKOLAITIENĖ ir to paties poskyrio vyresnioji tyrėja Vilma VYŠNIAUSKIENĖ. Niekaip šios abi pašnekovės „netelpa“ į standartinio interviu rėmus, net ir prašomos nevardija statistinių duomenų, skaičių ir rodiklių – jos pasakoja apie vaikus. Apie realų, problemų ir sunkumų kupiną vaikų gyvenimą, jau 15 metų neatsiejamą nuo kol kas vienintelės Lietuvoje tokia veikla užsiimančios policijos pareigūnų nevyriausybinės organizacijos Kėdainių policijos centras.Simboliška: būtent Tarptautinę vaikų gynimo dieną, birželio 1-ąją, 2004 m. Kėdainių rajono policijos komisariate duris atvėrė Policijos jaunimo centras. Tai oficiali Jūsų veiklos pradžia?
Ir tuomet, ir dabar netrūko vaikų, turinčių užimtumo problemų, esančių iš šeimų, kuriose vyrauja nedarbas, girtavimas, skurdas, emocinis ir fizinis smurtas, socialinių įgūdžių ir žinių trūkumas, ir, žinoma, nepakankamas dėmesys vaikams. Todėl pasirinkome būtent prevencijos veiklą, darbo su nepilnamečiais sritį. Visa tai, ką pradėjome daryti savo iniciatyva, savanoriškai, virto dabartine veikla. Prieš 15 metų tų programų, projektų, kuriais dabar naudojamės, tikrai nebuvo, visoje šalyje žmonės dirbo kaip mokėjo, kaip suprato, nebuvo nei metodikos, nei praktikos. Ir mes darėme tą patį – bandymų keliu, kaip sakoma.
O pati pradžia tikrai nepamirštama… Galvojome, ką galėtume tiems vaikams duoti, ne vien tik kontroliuoti, barti, bausti griežta pareigūno ranka. Juk kai tik užmezgi kontaktą, kai susidraugauji, pajunti, jog žmogui reikia daugiau… Tad surinkome visus savo „blogiukus“ ir išsivežėme pas a.a. Tėvą Stanislovą į Paberžę. Kelioms dienoms. Nemokėdamos, nežinodamos, kaip su jais elgtis, pasikliaudamos vien savo intuicija tada patyrėme, ką tai reiškia – dirbti su vaikais, jausti atsakomybę, juos užimti, jiems duoti… Tai buvo mūsų pirmoji praktika, pirmoji patirtis, leidusi išgryninti daugybę esminių, labai svarbių dalykų.
Gana naujas buvo problemų sprendimo būdas, kai su nusikaltusiais ar linkusiais nusikalsti vaikais dirbama ne baudžiant, o juos užimant…
Iš tiesų, tai buvo visai nauja iniciatyva – dirbti su tokiais vaikais ne taikant baudžiamąją ar administracinę atsakomybę, bet teikiant socialinę, psichologinę, materialinę pagalbą. Juk nusikalstamumo prevencija ne tik gina bendruomenę nuo nusikalstamų veikų, bet ir apsaugo neatsparius, linkusius pasiduoti pagundoms jos narius nuo tolesnio moralinio smukimo, neleidžia peržengti paskutinės ribos.
Atsirado projektų, konkursų, iš praktikos ėmė formuotis nuostata, jog efektyviau, kai suburiami ne vien rizikos grupės vaikai, bet ir vadinamieji neprobleminiai, pozityvūs vaikai – tada jie vienas kitą papildo; kad vaikai grupėje turi būti panašaus amžiaus ir pan.
Viskas mūsų centre vyksta tikroviškai, natūraliai, nėra nieko dirbtinio ar daromo „dėl varnelės“. Išvykos, stovyklos, kasdienės veiklos, renginiai – visa tai patinka ir mums, susibūrusiems į nevyriausybinę organizaciją Kėdainių policijos centras, ir mūsų globojamiems vaikams.
Nevyriausybinės organizacijos paprastai gyvuoja vien dėl jų narių entuziazmo ir atsidavimo…
Taip, šiuo metu 2008 m. įkurtos šios nevyriausybinės organizacijos branduolys – 10 prevencijos policijos pareigūnų ir socialinė pedagogė, Kauno kolegijos dėstytoja Edita Dulkinienė. Visi šie žmonės turi savo tiesioginius darbus, savo pareigas, o prevencinė veikla – lyg ir laisvalaikis, tačiau neatsiejamas nuo mūsų gyvenimo. Kaip bežiūrėtum, prevencinė veikla – kūrybinis darbas, pagrįstas nuolatiniu naujovių ieškojimu, naujų žinių, naujos patirties poreikiu. Juk ir problemos, su kuriomis vaikai ir jaunimas susiduria, dažnai būna naujos, tad būtina ieškoti kitokių, jiems patrauklių ir įdomių užimtumo formų. Itin veiksminga priemonė – iniciatyvaus jaunimo pritraukimas. Savanoriaujantieji centro veikloje mūsų vaikams iš mažesnes galimybes turinčių šeimų akivaizdžiausiai įrodo, jog egzistuoja pozityvi alternatyva žalingiems įpročiams, paskatina abejojančiuosius ar besiblaškančiuosius. Tiesą sakant, per prievartą nepadarysi nieko, juk kuo labiau verčia, tuo labiau priešiniesi…
Labai gerai viską pasvertum, jei darbas nepatiktų. Jei nenorėtum, kažin, ar aukotum savo laiką, savaitgalius, atostogas?
Beje, dažnai girdime: o kam jums to reikia, juk niekas už tai nemoka… Mes patys sau tokių klausimų nekeliame.
Tačiau probleminių, augančių netinkamoje aplinkoje vaikų vis daugėja. Gal Kėdainiai – išimtis?
Ne išimtis, greičiau – statistinis šalies vidurkis. Šalia mūsų komisariato įsikūrę vaikų globos nameliai, netoliese – mikrorajonas, kuriame nemenka mažesnes galimybes turinčių šeimų koncentracija, „garsieji“ Šėtos g. 91, Žemaitės g. 10 namai – visi tie vaikai yra mums pažįstami. Su jais bendraujama, palaikomas nuolatinis kontaktas. Jau porą metų nuolat veikia iki 15 vaikų tikslinė grupė, neskaitant tų, kurie epizodiškai įtraukiami į projektus, atskiras veiklas, tačiau ne visus galime vienu metu pakviesti. Vaikai auga, keičiasi, broliai atsiveda brolius ar draugus, pažįstamus – apie tai, kad pas mus gera ir įdomu, jie sužino vieni iš kitų. O mūsų veikloje neįkainojami yra patvarūs bendradarbiavimo ryšiai su įvairiomis valstybinėmis institucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, su ilgamečiais projektų partneriais ir mūsų idėjų palaikytojais: Kauno apskrities VPK viršininku Dariumi Žukausku, Kėdainių rajono savivaldybės specialistais, Vaikų teisių apsaugos tarnyba, buvusiu Pikelių reabilitacijos centru, dabartiniais Pikelių bendruomenės namais, Kauno kolegijos Kėdainių J. Radvilos fakultetu, kurio studentai savanoriauja ir atlieka pas mus praktiką, rajono mokyklomis, evangelikų liuteronų bažnyčios kunigu Arvydu Malinausku, nuolat geranoriškai padedančiais rajono ūkininkais Arvydu Šmigelskiu, Virmantu Ivanausku, Irmantu Girdzijausku, Vidmantu Kvedaru, VšĮ „Laiptai į viltį“, „Saulutės“ globos namais ir jų dienos centru, labdaros paramos fondu „Tavo svajonė“ ir kt.
Jūs labai taktiškai vengiate žodžio „asocialumas“, kalbėdamos apie vaikus ir jų šeimas vartojate „mažesnes galimybes turinčiųjų“ apibūdinimą… Gal kada skaičiavote, kiek tokių vaikų yra išugdęs Kėdainių policijos centras? Kas juos čia taip traukia?
Pavadinti vaiką ar jo tėvus asocialiais – lyg nenuplaunamą etiketę priklijuoti… Mes ne teisėjai, neturime teisės smerkti žmonių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių gyvenančių taip ar kitaip. Jie patys ir jų vaikai tiesiog turi mažesnes galimybes gyvenime, o mes, kurių galimybės didesnės, stengiamės jiems padėti. Kai pavartome nuotraukų albumus, sukauptas piešinių krūvas, tada ir suvokiame, kiek daug tokių vaikų buvo… Susitinkame jau suaugusius, subrendusius.
Galbūt vaikus traukia kitoks požiūris? Juk jei būtų tokia pozicija: „Na, dabar tai jau mes iš jūsų padarysim žmones“, tikrai jie išsibėgiotų… Vaikus priimame žinodami, iš kokių jie šeimų, su kuo bendrauja, ką sugeba, ko yra matę gyvenime, ir darome tai, ką galime, ką patys sugebame. Pvz., kolega, buvęs kūno kultūros mokytojas, su vaikais užsiima sportine veikla, o mėgstanti skaityti V. Vyšniauskienė ėmėsi knygų sklaidos projekto. Yra buvęs laikotarpis, kai centro darbuotojams teko įgyvendinti net devynis projektus vienu metu… Tačiau ką besugalvotume, kokias paraiškas projektiniam finansavimui berašytume, pagrindiniai išlieka vaikų mėgstamiausi užsiėmimai – sportinė veikla ir kelionės. Per visus 15 veiklos metų dar nebuvo to nenorinčiųjų…
Mūsų draugų ir partnerių iš užsienio dėka pernai rugpjūtį mūsų centro vaikai vyko į Vokietiją, į tarptautinę futbolo stovyklą; iki šiol jaučiame Bendradarbiaujančių Nyderlandų fondų Centrinei ir Rytų Europai paramą ir dėmesį. Žodžiu, ieškome įvairių galimybių ir jos atsiranda. Visi Kėdainių policijos centro darbuotojai esame čia, nes mums ši veikla patinka. Ji leidžia mums patiems kasdien mokytis, tobulėti kartu su vaikais. O atlygis už šį darbą yra kitoks, ne finansinis.
Iš kokių detalių dėliojasi Jūsų darbo prasmė?
Kai matai, kad vaiko elgesys, požiūris į gyvenimą bent kiek pasikeitė, kai išgirsti, jog atsiranda pozityvių pokyčių, kai apsilankęs jo namuose matai gerėjančią atmosferą, jau ir gerai. Nesitikime didelių stebuklų, matome ir žinome, kaip jie auga, todėl džiaugiamės, kai vaikai gauna tai, ko patys toje aplinkoje tikrai niekada negalėtų gauti: su juo vakaroji, keliauji, kalbiesi ir girdi – gyvenime nesu to matęs, nesu to ragavęs, nesu to kalbėjęs, nesu apie tai galvojęs… Tada suvoki, kiek daug tam vaikui padedi. Didžiausias atlygis mums – moralinis pasitenkinimas. Net trejus metus buvome Vidaus reikalų ministerijos apdovanoti už laimėjimus konkursuose, mūsų projektai įvertinti kaip inovatyvūs, pagrįsti tiek kokybe, tiek kiekybe, turintys išliekamąją vertę. Paskui buvome deleguoti į Švediją, kur turėjome atstovauti Lietuvai Europos nusikalstamumo prevencijos konkurse. Jame mūsų dėl grynai savanoriškos iniciatyvos veikiantis centras buvo įvertintas už inovatyvias idėjas – tai vainikuoja visą mūsų veiklą. Švedai, suomiai, vokiečiai nuoširdžiai stebėjosi, kad policija nėra tik baudėjai pagal griežtas instrukcijas, kad dirbama su konkrečiu vaiku, konkrečia šeima plačiai, kompleksiškai, kad tave priima ne vien kaip pareigūną, o kaip žmogų, kuris duoda daug daugiau, nei apibrėžia jo pareigos.
Gintarė VAICIEKAVIČIŪTĖ | Ūkininko patarėjas
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą