Naujienų portalas Alfa.lt klausia: „Ar Lietuva pajėgi užauginti Nobelio premijos vertą talentą?”
Žinoma, pajėgi, net dar mažesnės valstybės jų užaugina. Kodėl iki šiolei turime tik lietuvių kilmės Nobelio premijos laureatų? Beje, jų gana daug. Neišvengiamai turėtume kalbėti apie visos švietimo sistemos filosofijos ir jos įgyvendinimo veiksmingumo krizę, apie visuomenės edukacijos prastą būkę. Tarptautiniuose mokinių pasiekimų tyrimuose mes jau neatrodome net vidutiniškai: mokinių, kurie nepasiekia net patenkinamo lygio, yra labai daug; nedidelis procentas mokinių, kurie šiuose tyrimuose pasiekia aukštesnį lygį. Mokymosi visą gyvenimą rezultatai perpus atsilieka nuo ES vidurkio; pagal inovacinius gebėjimus Europoje esame lentelės pabaigoje ir per kelerius metus nerodome jokios pažangos – vis esame 24-25 vietoje ES. O pagal kūrybingumo klimatą taip pat tebesikapstome pabaigoje.
Panašu, kad mūsų švietimo ir mokslo sistema ima stagnuoti, negebėdama efektyviai reaguoti į globalaus pasaulio konkurencinius iššūkius. Apskritai, švietimas prarado savo ankstesniąją pažangos ir greitų pokyčių lyderystę, jis jau ne formuoja ateitį, o tik atlieka darbo rinkos aptarnavimo vaidmenį. Dabartinė švietimo sistema nelanksti, per mažai dėmesio skiriama individualiam ugdymui, kritinio mąstymo ir kūrybingumo ugdymui. Švietimo ir mokslo politika šiandien tapo atskirų partijų interesų ir siekių aruodu. Taigi pirmiausia nebeturime nacionalinės ambicijos konkuruoti dėl geriausiųjų vardo.
Neabejotina, kad turime puikiausių inovacijų atskirose srityse, mokslinių tyrimų tarptautinio pripažinimo atvejų, sėkmingų jaunųjų mokslininkų ir mokinių pasiekimų tarptautiniuose forumuose; didžiuojamės kuriama modernia verslo, mokslo ir studijų sinergijos infrastruktūra. Tačiau kol kas tai neišugdo nei vieno nobelisto.
Ir ilgai neišudys, jeigu…iš esmės ir kardinaliai nebus keičiama visa valstybės švietimo ir mokslo politika, jeigu švietimas ir mokslas nebus realus politikos prioritetas, jeigu nebus išryškinti esminiai sėkmės siekiai, jiems koncentruojant valstybės lėšas, kuriant modernią infrastruktūrą. Deja, šiandien pasirinktas visų išgyvenimo principas – tokia politika nesukuria prielaidų proveržiams ir išteklių koncentracijai. Šiandien visa Europa supranta, kad būtinas veiksmingas investavimas švietimo ir mokslo sektoriuose, kitaip neįmanomas joks akivaizdus rezultatyvumas. Tik tokia ilgalaikė valstybės politika sukuria prielaidas augti būsimiems Nobelio premijos laureatams.
Taigi visuomenės edukacija, bendrojo ugdymo sistemos programiniai ir technologiniai pokyčiai, investavimas į modernų pedagogų rengimą, studijų efektyvumas, tikslinga inovacijų politika, mokslo, verslo ir studijų veiksminga sinergija – tai iššūkai, į kuriuos turime atsakyti, kad sėkmingai konkuruotume globaliame pasaulyje ir nebūtume inteletualinė dykra, periferija.
Valentinas Stundys, Seimo TS-LKD frakcijos seniūno pavaduotojas, šešėlinės vyriausybės švietimo ir mokslo ministras
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą