Didžioji dauguma tėvų jau neauklėja savo vaikų diržu ir nenaudoja smurto prieš savo atžalas. Tačiau išpopuliarėjus „minutės pertraukėlėms“, kurių metu vaikas statomas į kampą, nuvedamas į savo kambarį ar sodinamas ant bausmės suoliuko, kur turi nusiraminti, pagalvoti, kodėl blogai elgėsi – pasirodo, tikrai nėra efektyvu.
Tai laikina, dirbtina ir neišsprendžia susidariusios problemos, kad vaiko blogas elgesys nepasikartotų. Netgi blogiau, nes neleidžia mums matyti realios problemos, o vaikai jaučiasi nevertinami, nubausti ir atskirti. Labai retai pastatytas į kampą vaikas galvoją apie savo neleistiną elgesį. Dažniausiai pyksta ant savo tėvų už paskirtą bausmę ir atskyrimą. Didžiausia tokio auklėjimo problema – vaikai neprisiima atsakomybės patys už save ir nėra pajėgūs savarankiškai apgalvoti ir analizuoti savo elgesį. Taigi, mes juos nubausdami laukiame, kad vaikai nusiramins savarankiškai, pasamprotaus apie savo netinkamus poelgius ir to pasekmes, tuomet susigėdę ir su kaltės jausmu ateis ir atsiprašys nukentėjusiųjų. Ir visa tai jiems suteiks brandos ir supratimo bei bus puiki prevencija ateities poelgiams.
Minutės pertraukėlės yra visai ne tai, ko mūsų vaikams reikia, kai jų elgesys yra nederamas. Agresija, pykčio priepuoliai ir kitos emocinės vaikų išraiškos rodo, kad vaiką šiuo metu valdo impulsai. Savikontrolė „paliko“ šiuos namus ir kada ji grįš, priklauso tik nuo mūsų – tėvų. Ir tai įvyks tik tuomet, kai mes vaikus įtrauksime į bendrą problemos spendimą ir analizę, o ne atskirsime ir pastatysime nuošalyje bausdami.
1) Susikoncentruokite ir patys pirmiausia nurimkite bei padėkite savo vaikui, nes vaikai tai padaryti savarankiškai negali.
2) Nustatykite aiškias ribas ir limitą laiko, kuris yra toleruojamas netinkamam vaiko elgesiui.
3) Būkite pasiruošę fiziškai ir psichologiškai laikytis šių ribų ir, tik vaikui jas peržengus, bet kuriuo metu iškylant grėsmei paties vaiko ar kitų vaikų saugumui, impulsyvaus priepuolio metu, didvyriškai iš situacijos „pašalinti“ savo vaiką.
4) Priimkite ir pripažinkite jausmus be iš karto suformuoto sprendimo ar bausmės, kad vaikas galėtų pasitikėti Jumis kaip savo empatijos lyderiu, neklijuokite „nevykėlio“, „neklaužados“, „blogiečio“ etiketės.
Jackie pasidalina savo gyvenimiška istorija.
Mano antrasis kūdikis gimė su didelėmis komplikacijomis ir mes net du mėnesius nežinojome ar mūsų mažutė sesutė tikrai gyvens. Akivaizdu, kad tai buvo labai sunkus gyvenimo etapas mums visiems, įskaitant ir mūsų trimetį sūnų. Sulaukėme mano tėvų pagalbos, kurie labai rūpinosi ir padėjo mūsų berniukui, o mes su vyru bandėme subalansuoti gyvenimą tarp ligoninės ir namų.
Laimei mūsų mergytė pradėjo stiprėti, tačiau net ir grįžus namo reikalavo labai daug dėmesio ir laiko. Bet ir mano pirmagimis pasikeitė, pirmą kartą mačiau, kad jis išgyvena labai didelį liūdesį ir net aš, mama, jam negaliu padėti. Jis pradėjo ieškoti net menkiausios progos įžnybti, užgauti ar kaip nors pravirkdyti mažąją sesutę. Natūralu, kad už tai buvo baudžiamas ir pagrindinė bausmė mūsų namuose – statymas į kampą ir liepimas galvoti apie blogą elgesį.
Nežinodama, ko griebtis(nes situacija vis kartodavosi ir kartodavosi), ėmiau skaityti daug skaityti psichologinių straipsnių ir vadovėlių. Norėjau padėti savo vaikui. Mano berniukas yra didesnis nei kiti jo bendraamžiai ir labai gerai kalbantis, bet net ir žinant tai, suvokti, kad jis jau yra mažas žmogus su savo jausmais bei pojūčiais – sunku. Ir kai aš pradėjau matyti, kad jo neleistini poelgiai yra impulsyvūs, o aš kaip mama, turiu ne bausti, o bandyti jam padėti, man tapo daug lengviau kontroliuoti susiklosčiusią situaciją namuose, nustatyti leistinas ir neleistinas ribas.
Vieną dieną jis buvo itin atkaklus ir po tūkstančio perspėjimų, kad negalima kitų skriausti, laužyti daiktų, teko jį nunešti į lovytę. Žinoma, buvo klykiama, spardomasi ir priešinamasi. Tačiau savo lovytėje šiek tiek aprimus, jam pasiūliau kartu paskaityti knygą. Mes abu nusiraminome ir pradėjome kartu skaityti.
Vėliau jis paprašė manęs papasakoti jo gimimo istoriją. Ir tuomet vaiko akyse pamačiau ašaras. Jis tarė: „Aš negalėjau eiti į ligoninę kai sesė gimė, ten neįleidžia vaikų, kad kūdikiai nesusirgtų, bet juk aš nesu ligonis. Ir Jūs dingot. Jūs vis dažniau ir dažniau dingdavote. Teta, močiutė ir senelis nėra mano tėveliai. Jūs esate mano tėvai… aš nekenčiu, kad jūs turite kūdikį, nes dabar , mamyte, tu negali žaisti su manimi.“
Net nepajutau, kaip mano pačios skruostais ėmė riedėti ašaros. Ir tik tyliai teįstengiau šnabždėti: „Žinau, mažuti. Visiems buvo sunku ir aš tikrai tavęs labai pasiilgau“. O mano berniukas visai nurimęs sako: „Mamyte, skaitom kitą knygą“. Ir tai buvo TAI. Būtent šią dieną, lygiai po keturių mėnesių, mes pirmą kartą garsiai kalbėjome.
Tikėsite ar ne, bet po to vakaro pokalbio, sesutė tapo mažiau skriaudžiama, o mano mažojo vyruko jausmai tapo lengviau įvardijami jam pačiam. Šis momentas, buvo viena didžiausių dovanų auklėjime, o aš tapau labiau pasitikinti savimi mama.
Kalbėkite su vaikais, o ne tik bauskite juos.
Ne bausmės ar visuomenės socialiniai modeliai (tėvai visuomet yra viršesni) formuoja vaikų ir tėvų tarpusavio ryšį. Kaip iliustruoja Jackie istorija, kai mes įgyjame vaikų pasitikėjimą, kalbame su jais ir priimame juos tokius, kokie jie yra, daug lengviau atskleidžiame jų netinkamo impulsyvaus elgesio priežastis. O pašalinus priežastį – situacijos nustoja kartotis. Laimingi tik tie tėvai, kurie žino savo vaikų slapčiausius jausmus ir mintis.
Su kuo dar Jūsų vaikas galėtų pasidalinti savo jausmais, jei ne su Jumis?
Informacijos šaltinis: www.janetlansbury.com
Informacinio švietimo projekto www.vaikodiena.lt informaciją naudoti komerciniais tikslais be raštiško www.vaikodiena.lt sutikimo draudžiama.
Palikti komentarą