SOCIALINIS NETEISINGUMAS DARŽELIUOSE

Ar jūs irgi patiriate išleistuvių pompastiką darželiuose? Ir jūsų vaikų darželiuose taip pat jau prieš metus auklėtojos pataria per susirinkimą tėvams kaupti pinigėlius? Juk akivaizdu, kad ne visi tėvai gali gegužės mėnesį atnešti į išleistuvių banką po 45 ir daugiau eurų, nes, pavyzdžiui, mano vaikų darželis skolingas valstybei 11 tūkst. eurų, direktorės duomenimis, o tai reiškia, kad tėvai nuolat nepajėgūs susimokėti už darželio paslaugas, bet išleistuvėms jau kelintus metus tėvai užsako limuzinus ir veža vaikus į pramogų sodybas.

Aš nežinau, kokių užkandžių ir gėrimų ten būna, nes niekad nedalyvavau panašiose išvykose, tik kartą buvau vieną sūnų išleidusi į pradinės mokyklos užbaigimo panašų pokylį. Sūnus sugrįžęs dalinosi  įspūdžiais, bet tarp jų su šypsenėle paminėjo, kad tėvai buvo atsivežę alkoholio ir vaišinosi. Turbūt mūsų sveikatos ministras dar nieko nežino apie šiuos neformalius švietimo įstaigų renginukus, todėl alkoholio mažinimo programoje nieko nekalba apie pokylius darželiuose ir mokyklose.

Na, kas nesilanko darželiuose, turbūt net neįsivaizduoja, kaip ten viskas vyksta ir kokios sukasi išleistuvių puotos kainos: 180 eurų skiriama dovanoms visoms auklėtojoms ir direktorei, ir dar papildomai gėlėms prie dovanų 40 eurų, dar dovanojama dovana darželiui nuo grupės už 50 eurų. Tuomet užsakomas operatorius, kuris visą šį įvykį įamžins – 175 eurai, nors užsakiusi operatorių mama dalinosi, jog prieš metus jos vyresnio vaiko filmuko taip ir nepažiūrėjusi iki galo. Dar daroma vinjetė, kurios kaina – 10–15 eurų. Sodybos nuoma – 290 eurų ir, žinoma, už 140 eurų limuzinas, kuris vaikus nuveža į sodybą, o tėvai nuolankiai važiuoja paskui savo automobiliais. Dar prie viso šito reikia atsivežti savų vaišių, dar malkų dešrelėms išsikepti ir pan.

Kai pasakoju apie tokius renginius, man sako, kad čia sovietinis palikimas. Žinot, nenorėčiau tuo patikėti, kažkaip labai lengva ranka visą šiandienos negatyvą nurašome sovietinei sistemai. Savo darželio išleistuves aštuntajame dešimtmetyje atsimenu kaip labai paprastą šviesų susitikimą salėje, kai po programėlės visi vaikai dovanų gavome po paprastą pieštuką su trintuku – tuomet tai buvo oho kokia vertybė! Na, auklėtojoms buvo įteiktos gėlės ir kažkokia puodynė, kurią, tėvams išsiskirsčius, nutrenkė vaikams žaisti, sakydamos, ką čia dabar su ja darysim. Paskui, aišku, vaikai dalinosi su tėvais tokia patirtimi, ir tėvai tarpusavyje šnibždėjosi: turbūt reikėjo duoti pinigais. Taip, mūsų pedagogams visad trūko ir trūksta pinigų, kai iš valstybės jų negauna, tėvų kompensacijos tikrai paguodžia. O tėvai šitaip pateisina kyšininkavimą: juk mūsų mokytojai centus gauna, reikia juos palaikyti.

Gal jūs sakysite: juk reikia netylėti, reikia kalbėtis. Būtent taip ir dariau, bet prieš vėją papūsti nėra lengva. Pirmais metais, kai susidūriau su tokio pompastiško mąstymo žmonėmis, tai netekau žado, kad taip būna, ir mėginau siūlyti, gal galima paprasčiau. Buvau visiškai viena, galvojanti kitaip, net auklėtoja ir ta pradėjo kalbą nuo limuzino ir vardijo vis išradingesnes ir prabangesnes seniau tėvų surengtas išleistuvių šventes. Karingų ir norinčių būti svarbiomis, išreikšti save mamų buvau greitai užčiaupta.

Artėjant šventei, kai dukra parnešdavo iš darželio žinių apie siuvamas ar nuomojamas sukneles, pasistengiau paimti mergaitę iš darželio, nesulaukus išleistuvių. Po trejų metų, ruošiant kito vaiko išleistuves, tėvų susirinkime vėl greitai buvau „nusodinta“, nors mėginau kalbėti apie socialinį teisingumą. Oi, kad žinotumėt, kaip ten juokingai atrodžiau su tokiais argumentais. Nieko negaliu sakyti, buvo mamų, kurios siūlė, jog socialiai remtinas šeimas galėtų kiti tėvai paremti, taip pat šį sykį atsirado dar trys šeimos, kurios pasisakė prieš šią pompastiką ir taip pat mėgino kalbėti. Nieko nelaimėjom. Buvo pasakyta: nenorit, negalit – nedalyvaukit. Žodžiu, brėžiam toliau sienas ir auginam socialinius skirtumus, pedagogai tai palaiko, vadinasi, taip ir riedėsim toliau ta pačia kryptimi.

Bet jei nepavyksta susikalbėti su tėvais, pedagogais, juk galima kreiptis į įstaigos vadovą. Taip, kalbėjausi ir su darželio direktore. Direktorė, panašiai kaip ir pedagogai, visą kaltę suverčia tėvams: viską sugalvojo ir surengė tėvai, mes čia nekalti ir nevaldom situacijos. Na, žinoma, kam ją valdyti, jei taip jiems patiems patogu ir malonu gauti vis gausesnių dovanų. Sakykit, tai kas čia galėtų padėti? Į ką tokie tėvai, išgyvenantys socialinę neteisybę, galėtų kreiptis? Kaip būtų galima sustabdyti nuolatines rinkliavas darželiuose? Jų nuolat daugėja: vaikai iš lopšelio pereina į kitą grupę – rinkliava, pereina į priešmokyklinę grupę – vėl rinkliava, o paskui jau išleistuvės kaip prasideda, tai iki paskutiniųjų dar kokius tris keturis kartus surengiamos. Ir pedagogai nieko negali padėti. Tikrai reikia pagalbos.

IRENA VAITKUS