SKUNDIKAS AR PILIETIS?

Ir aiškinasi: kas kumščiu, kas pakeltu balsu, kas ašaromis ir neviltimi, kas spyriu ar spjūviu, „davimu atgal“ (kaip kas moka ir geba), taip gina save ir savo teises! O vaiko patirtis mažoka, ir kur, ir kaip jos išmokti, jei suaugusieji varo šalin, vadina skundiku ir įvardija tai kaip negerą elgesį, kaip silpnumą, kaip nevisavertiškumą, kaip trukdymą. Ar ne čia patyčių, fizinio ir psichologinio smurto pradžia? Ar ne pats laikas ikimokykliniame amžiuje pratinti, mokyti vaiką „būti pilietiškam“ ir ginti savo bei kitų teises? Ar ne laikas mokytis bendravimo kultūros, gražaus elgesio, net netinkamoje aplinkoje, kai kontaktuojantys asmenys elgiasi netinkamai. Kai bando „kabinėtis“, smurtauti, tyčiotis, erzinti?

Kaip išsiugdyti šarvus, kurių neįveiktų joks blogis arba užsikimšti ausis, kad negirdėtum įžeidinėjimų ar patyčių? Kaip rasti tinkamų žodžių ar veiksmų, kurie pristabdytų ar sustabdytų blogio augimą? Gyvenime vis tiek sutiksime visko ir ne viską gebėsime įveikti patys, o pagalba ne visada bus čia pat ir dabar. Kaip ugdyti mažąjį pilietį? „Ugdytis“ pačiam – ne išeitis. Tai įmanoma – eiti klaidų ir bandymų keliu, bet tame ėjime teks daug ir nukentėti, ir iškęsti, ir patirti, žinoma – ir nugalėti. Bet gali būti, kad vaikas, prisitaikydamas prie gyvenimo arba gyvenimą pritaikydamas prie savo poreikių, susiformuos netinkamą elgesį, netikrą požiūrį į vertybes, nusivils suaugusiaisiais (kam jie reikalingi, jei negali ar nenori padėti, patarti, apginti?!).

Skundimasis plačiąja prasme tai teisybės ieškojimas, siekis išpildyti norus, nors ir nepagrįstus, zyzimas, dejavimas, bambėjimas. Man šį kartą norisi kalbėti apie vaikišką skundimąsi, norint užtikrinti savo gerovę, saugumą, savivertę ir „įsivesti teisybę“ bent jau artimiausioje aplinkoje (šeimoje, kiemo draugų kompanijoje, darželio grupėje ar būrelyje). Dažnai vaikas tam neturi beveik jokios patirties arba ji tėvų formuota į „duok atgal“ (labai dažnai!). O jeigu pedagogai davimo atgal (nesvarbu, ar tu pirmas pradėjai, ar „davei“ atgal pats gavęs) netoleruoja, vaikas lieka sutrikęs situacijose, kai reikia kaip nors reaguoti į skriaudą (pastūmė, įžeidė, atėmė…).

Mano, kaip pedagogo, kasdienė užduotis, manau, yra išmokyti vaiką bendrauti taikiai, ginčus spręsti taikiai, problemas ne apeiti, o spręsti taikiai, tinkamais žodžiais ir veiksmais. Pedagogas šioje srityje turi daugiau galimybių negu šeima, nes vaiką mato jo bendraamžių būryje, kur kontaktų daugiau ir jie įvairesni. Tik pedagogas negali būti nei aklas, nei kurčias, nei abejingas, nei pernelyg „tolerantiškas“. Vaikai turi įgyti patirties, o pedagogas gali padėti parinkti tinkamus žodžius ar veiksmus situacijoje, pasiūlyti išeitis ir vaikus pratinti prie to.

Vaikas turėtų visiškai pasitikėti pedagogu, (kad jį supras, išgirs, padės ir neatstums, neišjuoks), jį mylinčiu ir gerbiančiu pedagogu, kuriam galima pasiguosti, išsipasakoti ir „pasiskųsti“. Suaugusieji skundžiasi kitaip – jie dažniausiai bamba dėl prasto gyvenimo, mažo atlyginimo, „užsisėdusio“ viršininko, spūsčių parduotuvėse, eilių poliklinikose, sugedusio automobilio ar per greitai bėgančio gyvenimo. Ir šituose „skunduose“ aš matau pozityvius dalykus, kuriais galima būtų pasidžiaugti, jei iš vaikystės būtume tam įpratinti: ilga eilė prie kasos – galiu paskaityti turimą laikraštuką ar apmąstyti šeimos ar darbinę situaciją, išpyliau sriubą ant grindų – gerai, dar kartą išplausiu grindis, pajudėsiu, kamščiai gatvėse – pasigrožėsiu dangumi, aplinka, šalia stovinčiais automobiliais – gal ir man tokio reikėtų? Viršininkas pyksta – jam, matyt, blogiau negu man, kad toks piktas, paklausiu, gal galiu padėti; ir t. t., ir panašiai. Prie pozityvaus požiūrio priprantama ir tuomet jau niekas nebeerzina. Tai apie suaugusiuosius. Su vaikais kitaip – jie „pozityvo“ tik mokosi. Kaip ir daug ko kito. Girdintis ir matantis pedagogas nepraeis pro šalį, kai vaikai konfliktuoja, ginčijasi ir eina link fizinio ginčo sprendimo (bent jau paklausys, įterps vieną kitą žodį, siūlymą, pakreips ginčą jo išsprendimo linkme). Pasiskundusio (aš tai vadinu – prašančio pagalbos) niekada neatstums, kad ir kaip neturėtų laiko, būtų užsiėmęs kitų problemų sprendimais. Blogiausiu atveju – pasiūlys luktelti šalia minutę kitą, kol atsilaisvins nuo pradėto darbo ar reikalo ir padės prašančiajam. Vaikas turi žinoti ir tikėti – auklėtoja(s) jam padės! Auklėtoja(s) jį myli ir jis jam svarbus! Auklėtoja(s) nenori jam blogo ir pastabą sako tik dėl to, kad blogis vaike neįsišaknytų, kad vaikas augtų gražiam gyvenimui laimingoje vaikystėje, kad jo elgesys nevestų perauklėjimo įstaigų link (vaikas žino, bent jau turėtų žinoti, kas tai yra ir kodėl ten yra „klientų“) arba dar blogiau – suaugusiųjų laisvės apribojimo vietų link (ir tai vaikai žino, kad pastaba trumpas „laisvės apribojimas“ vaikų kolektyve, bausmė – tai ne auklėtojos „nemeilės išraiška“, o pagalba vaikui – jo dabarčiai ir ateičiai. Ir tuometinis vaiko pyktis, kartais net agresija, kai yra „apribojamas“ ar baudžiamas, auklėtojos meilės vaikui nesumažina ir nepanaikina). Meilė yra ir kai vaikas „geras“, ir kai prastai elgiasi, tik ta meilė suaugusiajam skaudesnė, sunkesnė, bet tai jau „suaugėlio“ problema (kaip ją parodyti, išsakyti, kai pyksti, „putoji“ dėl vaiko prasto elgesio?). Vaikas turi teisę elgtis visaip (jis juk ne stulpas, įkastas į žemę ir negalintis nieko niekam blogo nei gero padaryti). Mes visi turime teisę klysti ir mokytis iš klaidų per dažnai jų nekartodami.

Vaikas piliečiu auga padedamas suaugusiųjų. Jis ne skundikas, jei gina savo teises, savo pagrįstus norus (jei jie nepagrįsti, neteisėti – turime vaikui tai išaiškinti, įrodyti, parodyti kelią, kaip juos „įteisinti“). Kodėl skundikas, jei ieško tiesos ir tvarkos, padedančios visiems gyventi geriau, saugiau, teisingiau? O kam tada „pasitikėjimo telefonai“? Ar skatinamas skundimas dėl skundimo, dėl to, kad kitas nukentėtų? Šitą dauguma supranta – dėl visuomenės gerovės. Tai kodėl pagalbos prašantis vaikas, nenorintis „duoti atgal“, bet ir nenorintis būti nuskriaustas, vis dar (net pedagogų) vadinamas skundiku? Gal reikėtų pagirti tokį „skundiką“, padėkoti jam, kad nesukėlė konflikto, o kaip tikras pilietis atėjo pas galintį jam padėti žmogų, kuriuo pasitiki ir tiki. Ne, toks vaikas ne skundikas, jis mažas, bet jau pilietis. Ugdykime pilietiškumą mažuose ir patys savyje, ko dažnai būtent mums, suaugusiesiems ir pritrūksta.

ZITA ŽALAITĖ