Šeimos, kaip ir atskiri žmonės, vystosi konkrečiais etapais. Etapus ne visada galima nustatyti tiksliai pagal metus, tačiau visgi esama dėsningumų, kurie kartojasi kiekvienoje šeimoje. Ir kiekvienas etapas iškelia savus uždavinius.
Pirmasis, pradinis periodas sąlyginai gali būti pavadintas „Panašumų ieškojimu“. Malonus, ryškus, jame retai kyla problemų. Tai susiję su partnerio idealizavimu, ir ribų tarp partnerių išsitrynimu, kuris visada būdingas įsimylėjimo būsenai. Partneriams atrodo, kad jie tapo vieninga visuma, kad jų požiūris į gyvenimą absoliučiai vienodas. Tai labai svarbi fazė, kadangi atsiranda savotiški „klijai“, kurie vėliau padeda išsaugoti santykius sudėtingais momentais.
Maždaug po metų prasideda naujas etapas – „skirtumų ieškojimas“. Pora susiduria su pirma krize, nes ieškoti skirtumų nemaloniau nei panašumų. Šiame etape žmonės pastebi, kad partneriai anaiptol nėra į juos panašūs. Ir netgi turi atstumiančių charakterio ir elgesio bruožų. Sėkminga išeitis iš situacijos – naujas požiūris vienas į kitą: „Mudu skirtingi, tačiau mums gera drauge ir mes gerbiame vienas kito asmens erdvės ribas“.
Sekantis etapas – vaiko gimimas. Pora tampa trejetu. Dviejų žmonių santykiai paprastesni, nei trijų. Juk vaikas reikalauja daug dėmesio ir rūpinimosi. Jei pirmuose santykių etapuose vyras ir moteris galėjo keistis socialiniais vaidmenimis, tai gimus vaikui moteriai atitenka motinos, o vyrui – tėvo vaidmenys. Tai leidžia išsaugoti šeimą ir sukurti naujus šeimyninius santykius. Čia slypi daugybė povandeninių akmenų. Šių problemų šaknys dažniausiai slypi partnerių vaikystėje. Pavyzdžiui, pakankamai mamos meilės negavęs vyras gali pasijaust nuskriaustu ir nereikalingu, kai visas žmonos dėmesys nukrypo į vaiką. Moteris, neturėjusi pozityvaus bendravimo su tėvu patirties gali neprileisti vyro prie vaiko pačiais įvairiausiais pretekstais. Be to, pirmaisiais mėnesiais po gimdymo, o gal ir ilgiau neįmanomas fizinis artumas, kuris anksčiau leido sutuoktiniams jaustis artimesniais, be to, suteikdavo daug emocijų. Daugeliu atvejų moterys laikinai praranda susidomėjimą seksu ir visiškai neskuba jo susigrąžinti. Joms jis dabar atrodo nesvarbus. Ir tai bendras poros uždavinys – susigrąžinti bendrą nuomonę dėl šio klausimo. Tam reikia daug takto, kantrybės ir meilės.
Toliau galima krizė po antro vaiko gimimo. Paprastai abiem sutuoktiniams tai kur kas paprasčiau nei po pirmagimio. Tačiau problemų turi pats pirmagimis, kuriam dabar tenka dalintis tėvus su broliu ar sese. Ir jeigu tėvai patys turėjo tokio pobūdžio negatyvios patirties, pavydas gali užkrėsti visą šeimą. Šio etapo užduotis – išmokti gyventi keturiese.
Maždaug penktais-septintais santuokos metais gali prasidėti rutinos krizė. Kai viskas šeimoje tvirtai stovi ant bėgių, juda įprasta vaga, santykiai praranda ryškumą ir šviežumą, pasidaro nuobodu. Mums atrodo, jog puikiai vienas kitą pažįstame ir jau nebeturime kuo vienas kito nustebinti, tačiau kiekvienas žmogus yra milžiniška, pastoviai tobulėjanti visata ir iš tikrųjų nuobodulį kelia prarastas artumas. Taip nutinka dėl to, kad asmeniniai sutuoktinių poreikiai buvo ilgą laiką netenkinami.
Be šeimos krizių, susijusių su pačia šeimos evoliucija, yra daug situacinių krizių, susijusių su įvairiomis permainomis. Persikraustymai, darbo keitimas, atleidimas iš darbo, materialinės padėties pablogėjimas, netikėtai užgriuvę turtai, ilgalaikės bendros atostogos, ilgalaikis išsiskyrimas, artimų žmonių liga ar mirtis, vieno iš sutuoktinių socialinio statuso pasikeitimas – tai tik dalis įvykių, kurie gali negatyviai paveikti šeimą.
Jeigu šeima tvirta ir sėkmingai įveikė visas vystymosi stadijas, ji atsilaikys bet kokiomis sudėtingomis aplinkybėmis. Netgi tokiomis, kai atskiras žmogus pavieniui nesusidorotų.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą